Paauglys namuose

Lukrecij@, ar tikrai nebėra kitos išeities, ar su vyru nebeturite nieko bendra? Ką po skyrybų tavo vaikas bepasirinktų, jis visvien bus kažką praradęs, ir priekaištų vistiek sulauksi. Taip atrodo, kad paaugliai savarankiški, o iš tiesų, jie tokie pat vaikai, kai kuriais atžvilgiais dar trapesni už mažiukus, nes geriau supranta, kad pasaulis niekada nebebus toks, kaip iki skyrybų. Nuo mažens labiausiai nekenčiau vaikams dažnai užduodamo klausimo: "ką labiau myli- mama ar tėtį" Jam tikrai nebus lengva pasirinkti, ir daugiau pusiausvyros jis nuo to neįgaus. Tėvą jis užjaučia- juk jam blogai su sveikata, o tu jo akyse atrodai egoistė (visų subtilybių pasvert jis nepajėgus, dar neturi tiek patirties).
O tas būdas pasitraukt į save visai logiškas- esu, bet ne su jumis. Stiprybės tau.

PAs mane, siek tiek geriau, dar karta nusileidau ir taisiau padeti, atrodo ledus pralauziau, ne tik del saves bet labiausiai del sunaus, paemiau visiskai nauja taktika, pasiteisino , atrodo net lengviau kvepuot, is esmes pradejo viskas keistis i gera kol kas

Džiaugiuosi dėl tavęs. Žinai, visose šeimose būna krizių ir kartais geriausia jas išlaukti. Linkiu tau pakankamai kantrybės

kol kas esu patenkinta, atrodo kazkas apsiverte

Paskaičius keletą ankstesnių postų, jau norėjau rašyti "Lukrecij@, daryk ką nors, nes tu nebemyli savo vyro", ir gerai, kad neparašiau - debesėlis nuslinko...Oi koks daugiareikšmis tas posakis "vaikus auginam ne sau" . Sau, bet kad galėtume juos stebėti iš šalies, gyventi šalia jų, bet ne jų gyvenimą. Stebiuosi, kaip vienas vyresnis kolega puikiai sutaria su savo žmona, vienąkart ir paklausiau, ar jie kada nors pasipyksta. O jis sako- buvo visko, bet kai vaikai išsisikirstė, nebuvom susipykę. Juk esam šalia, patys artimiausi žmonės. Tikrai, kodėl savo blogiausias emocijas, savo pykčius kaupiame, kaupiame ir "išpilame" kartais ant to kuris arčiausiai. O dėl vaikų... kas žino, kodėl jie kartais gyvena ne taip kaip mums norėtųsi. Paaugliai maištauja, bet vieni "ateina į protą" , kiti - ne. Net ir toj pačioj šeimoj, kartais jie taip skiriasi... Sėkmės Tau ir stiprybės (o man kadangi antsvorio problema labai aktuoali, tai aš vėl apie tą patį - iš Tavo liniuotės matrau, kad esi protinga ir stipri moteris )

Aciu , jusu mintys mane palaiko kad ir koia buciau trapi, ar stipri, tiesiog ir stiprieji paluzta, o manes gyvenimas nelepino, vete ir mete, todel uzsigrudinau, bet begantis laikas i prieki daro savo, juk zmogus sensta, nebe tie nervai, o siaip ne as viena turiu paaugli ir su tuo susijusiu problemu, dabar visiems lb sunku, aciu jums kad mane palaikot, smagu turet virtualiu draugu

Atsiprašau, už įsiterpimą į svetimą temą, tiesiog norėčiau, kad kas nors patartų. Pati visai nesenai buvau paauglė, atrodo prisimenu, ir kaip mąsčiau ir ką dariau ir kodėl. Tačiau dabar turiu dukterėčią, vyro sesers dukrą, jai 16m, atrodo protinga mergaitė(mokosi pakankamai gerai, ir šiaip matosi, kad nėra visiškai kvaila), tačiau vis krečia nesąmones. Tėvai jos išsiskyrę, ji keletą metų gyveno su tėvu, dabar su mama ir patėviu. Su patėviu nesutaria, dėl to kyla pykčiai tarp jos ir mamos. Maniau, kad viskas dar pakankamai normalu, juk tėvai išsiskyrę, ji per tuos metus gyvendama su tėvu nuo mamos atprato, tiesiog reikia laiko su viskuo "susipažinti", apsišlifuoti. Bet dabar aš pradedu bijoti dėl jos ateities, ji bėga iš namų, negrįžta paromis, kaip suprantu ir išgerinėja dažnai... Nekalbu jau apie rūkymą ir tai ko dar ji man dar nepasakoja .... Manim labiausiai pasitiki, vis paklausia patarimo, pasipasakoja apie santykius su mama ir patėviu. Stengiuosi nemoralizuot, bet kartais neišeina, tiesiog matau jos krečiamas kvailystes ir bandau įsivaizduot, kaip jaučiasi jos mama, kai dukra negrįšta namo 3 dienas, savaitę . Tada ji ant manęs pyksta, kad esu tokia kaip ir kiti, kaltinanti ir nsuprantanti.... Gal nemoku kalbėti, o taip norėtųsi... Kad tai neatrodytų kaip moralas, tiesiog pokalbis, apie visa tai kas vyksta. Kaip pradėti? Ką sakyti? Tikrai noriu jai padėti, nes bijau dėl jos, ir mamos gaila.... Gal paauglių mamos gali duoti kokių patarimų, nuo ko pradėti? Gal su pačia mama pasikalbėti, o gal nesikišti ir leisti, kad viskas vyktų taip kaip ji nori, taip kaip mano, jog jai pačiai geriau....Suprantu, kad kada nors ji supras, kad elgėsi negerai, bet ar nebus per vėlu? To labiausiai bijau....

Šiandien kalbėjau su ja, jau 4 diena negrįžta namo, išėjo ir bijo pareit, dabar apsistojo pas kažkokią chebrą,jos vaikinas ten gyvena, atseit tvarkingai bute kažkokiam.. Tik išgasdino jos sakinys "tai va eisim valgyt nusipirkt, gal dar kokio alaus... viskas man gerai, šiandien gal jau grįšiu namo, nesijaudink...", vadinasi jai jau ir alus atrodo nekaltas, vos ne kasdieniškas dalykas Tikrai baisu man dėl jos, vyras nesupranta ko aš kišuos, pasak jo "tai jų gyvenimas", man neverta kištis.... Gal jis teisus? Ką manot?

šiaip tai šiuo atveju alus čia yra pati mažiausia ir nereikšmingiausia iš problemų.
tai kad negrįžinėja namo ir gyvena neaišku kur neaišku su kuo... (labai jau "tvarkingas" vaikinas vedasi pas save gyvent iš namų bėgančią nepilnametę).
velnias žino kas ten vyksta su ta chebra. ką jie ten daro? iš ko gyvena? čia reikėtų bijoti kad nebūtų išprievartauta, kad nepastotų, neužsikrėstų, kad kas narkotikų nepasiųlytų ar į kriminalinę veiklą neįtrauktų. todėl nerimaut kad išgeria alaus -- truputį neadekvatu

Taip, jaudinuosi dėl visų šių dalykų, tiesiog vakar rašiau kaip tik po susirašinėjimo su ja... buvau lengvam šoke.... 4 dienas nebuvo namie.... Žodžiu, tikrai pasimečiau... Dėl narkotikų nežinau.... ji sako, kad jie "ne tokie". Tam bute gyvena jos vaikinas,jo draugas ir kažkurio iš jų giminaičiai vyras žmona ir mažas vaikas.... Dažnai susitinkam, nesu mačius keistai besielgiančios... ir šiaip ne kartą mačiau nuo narkotikų apsvaigusių žmonių, jos tokios dar nė karto nemačiau.... Bet negaliu garantuot... O jei kada išgėrusiai pasiūlys - ims ir sutiks.... Blaiva, gal ir nebandytų, ne kartą kalbėjom apie tai, pati laiko tokius žmones silpnavaliais, kvailais... Bet juk dažnai žmogus viena kalba kitą daro....
Dėl to alaus ne šiaip sau sureagavau... Jos tėvas turi problemų su alkoholiu, tikrai nemanau, kad smulkmena, jog ji išgeria(o kaip ji sako "na kasdien po truputį ), juk nuo to gali prasidėti kelias žemyn "į dugną". Ir aš viliuosi, kad dar ne per vėlu....
Tik nežinau ko imtis, kalbuosi su ja... bet ar eina kas į jos galvelę nežinau.... O su mama kalbėjau vakar... vienintelė jos mintis ją dabar kažkur įkišti - į kažkokią mokyklą, kur namo grįžtų tik savaitgaliais.. bet ar tai išeitis? Ar yra būdų jai padėti? Gal tikrai palikti viską taip kaip yra.... Tik išklausyti jos, bet nelįsti.... nes tikrai nežinau kaip kalbėtis.... Jau minėjau - pradedu sakyti, kad elgiasi negerai- supyksta ir pareiškia, kad nesuprantu jos.....Aš suprantu, bet noriu padėti, tik nežinau kaip
Jaučiu, kad ir patarti šioje situacijoje nelabai yra ką.... Net nežinau, gal mamos turi patarimų iš patirties, kaip pačios kovojo su tokiais dalykais... Gal čia aš nepadėsiu, gal reikia, kalbėt su mama, jog ji nemąstytų apie "įkišimus" į velnias žino kur, o bandytų pati bendrauti su ja, vesti pas psichologus(nors pas vieną kurią buvo, tai neitin ką pasiekė - ji tepasakė, kad reikia laukt kol baigsis tas sunkus periodas - bet juk per vėlu gali būti)

Na ką parašiau jai, po to paskambinau mamai... Patėvis liepė išsikelt iš namų, tiesiog išvaro, mama nieko nesako, nes pasirodo ten kur ji nori ją "įgrūst", be rimtų priežasčių nepriima... atseit ji tiesiog problematiškas vaikas ir tiek... Panašu, kad jie nuleidžia rankas ir užsimerkia.... O man baisu.... negi tai vienintelė išeitis? na tikiuos, po mūsų pokalbio kažkas pasikeis... bet jos gyvena patėvio namuose... o su juo, aš tikrai nesusikalbėsiu... mamai irgi kažkodėl nepavyksta, o gal jau ir nebesinori.... nežinau. liūdna ir tiek... na reikia tikėtis, kad viskas dar išsipręs gerai

jei veiksmas vyktų ne Lietuvoj, tai būtų gal ir išeitis. kaip pvz JAV būna karinės mokyklos, arba panašios gero lygio įstaigos su griežta priežiūra. bet Lietuvoj kad nelabai tokių yra. o mama tikriausiai kalba apie kokią tai spec. mokyklą. tai būtų blogai vien dėl to, pagalvojus koks kontingentas ten susirenka -- beveik kriminaliniai elementai. o tarp tokių pakliuvus tai kažin ar auklėjimas būtų į gerąją pusę.
gal reikėtų pasikalbėti su jos vaikinu, jeigu jis atseit padorus žmogus ir jeigu jinai jam rūpi.

na uzvedziau tema ieskodama pagalbos bet dabar matau galiu pati patart
as ir augau su pateviu, mano mama taip pat norejo mane kur nors ikist, taip pat begau is namu, tekdavo ir alchogolio, bet savo doruma ir morale saugojau, nemanau kad jei mergina pasikalbes su mama bus gerai, juk ji jos atsisako del vyro, savo vaiko vienintelio, o vyru tai daug, tas mergina ir skaudina labiausiai, todel ji ir bega nes jauciasi nereikalinga, nemylima, todel as augindama vaika visada pabreziu kad jis man lb svarbus, nes jiems to reikia, as ir dabar mamai daznai papriekaistauju, kad neskirdavo laiko man, pasikalbet, kartu nuveukt ka nors, pagaliau kartu isgert arbatos, todel man is skaudu kai sunus uzsisklendzia savyje, bet reikia to bendravimo butinai

labai gerai, kad esi tu kad padedi jai, jai tai lb svarbu, man taip buvo, turejau vyresniu zmoniu kuriais pasitikejau, kurie paddedavo, patardavo, tai lb svarbu, tiesiog tapk jos drauge, nepriekaistauk, o privers susimastyti kokios gali buti pasekmes vieno ar kito dalyko, pasakyk atvirai kad rupinies ja ir ji tau svarbi, kad tau ne vis vien kaip eisis jai toliau, tapk jos patiketine, paslapciu klausytoja, suokalbininke, drauge, pamatysi tai duos rezultatu

svarbiausia neiskelt kad ji dar vaikas, mes su sunum kai einam kur niors, na kad ir apsipirkt, tai bendraujam kai draugai, o ne kai mama ir sunus, tada jis buna lb patenkintas ir sako na mama ir paprikolinai, as einu kaip su drauge, kvieciu tave i kluba, niekas net nepasakys kad tu mano mama

Dios, va būtent ten mokosi tik paaugliai su rimtom problemom - pabendravę su policija ir pan... Tikrai ne ta vieta, kur padėtų išauklėti tokią mergaitė O jos mama, su tokiu apmaudu pareiškė(na bent aš jį tikrai pajutau) " negaliu aš jos ten išvežt - ten tik su policiją reikalų turėję keliauja" Tai sakau, gal dar ir apvagins patys? Kad tik priimtų? To jau būtų per daug..... Kartais man atrodo, kad ji ne padėti jai nori, o vargo atsikratyti... Ir aš tikrai jos nesuprantu, negi ji gali atsisakyti savo vaiko.... Vis tik manau, kad jos dukra netapo tokia šiaip, manau tam turėjo įtakos ir padėtis šeimoje, auklėjimas ir požiūris į dukrą.
O apie pokalbį su vaikinu aš jau mąsčiau ir manau, kad tai vertėtų įgyvendinti, nes vis tik tai "atverstų visas kortas", pamatyčiau ar tikrai ji jam rūpi ar laiko ją tik žaisliuku, pasimetusiu ir besiglaudžiančiu prie to, kuris bent kiek ją užstoja, ir rodo dėmesį.

Lukrecija, panašu, kad tu pataikei į patį 10-tuką. Manau taip ir yra ji jaučiasi išduota mamos.... Tiesą sakant ji pusę gyvenimo praleido su tėvu ir močiute, o buvo prieš savo norą išvežta gyvent su mama, kurios ilgą laiką visai nematė... Manua vien tai turėjo traumuot ją, o ką jau kalbėti apie naująjį mamos vyrą, kuris (aš iš dalies jį suprantu - juk ne jo vaikas) niekada nerodė jai jokios meilės.
Manau, ir pati mama turėtų įžvelgti savo kaltę, bet ji kaltina tik tikrąjį tėvą ir pačią dukrą
Aš tiesą sakant, visada stengiausi palaikyti ją, bet žinoma bendrauju ir su mama, tad kartai tiesiog būdavo sunku įžiūrėti kuri sako tiesą, o kuri perdeda..... Dabar akys šiek tiek atsivėrė ir matau viską truputį kitaip.... Žinoma, aš neteisinu bėgimų iš namų ir negrįžimu, bet supratau, kad tai įtakojo pačios mamos ir patėvio elgesys su ja....
Būtent man šiuo metu ir yra svarbiausia, kad ji nenueitų klystkeliais... Džiaugiuosi, bent tuo, kad nežada mest mokslų, tik bijau, kad nepasikeitų nuomonė... Nors kaip sakiau, ji mergaitė gana protinga, manau suvokia, kad be išsilavinimo šiais laikais labai sunku....
Nesu labai daug už ją vyresnė, todėl manau ji taip manim ir pasitiki, niekada nevadinau jos vaiku, nors žinoma , pasakau, kad kai suaugs gal viskas atrodys šiek tiek kitaip... bet sakau iš savos patirties, dabar prisiminus kai kurias kvailystes ir pikta ant savęs ir juokas ima, kokia kvaila buvau, kaip nesupratau savo tėvų, brolio, kai šie jaudindavosi ir pergyveno dėl manęs. Atrodo, kad specialiai erzinau juos ir elgiaus prieš jų valią...
Ką gi, matyt teks tiesiog stengtis jai padėti, suprantu kad jų asmeninių problemų neišspręsiu, į svetimą šeimą neįlysiu, bet įdėsiu daug pastangų, kad merginos gyvenimas susiklostytų kuo palankiau, ir kad ji nesielgtų neprotingai..... Būtų mano valia, turėčiau gyvenamąją vietą ir galimybes - prašyčiau, kad atvažiuotų pas mus... deja, kol kas tai neįmanoma... Tikriausiai teks mėginti padėti bent morališkai, ir prižiūrėti ją šiek tiek nors ir per atstumą.

Tiesą sakant, šios istorijos užrašymas, ir nors negausūs, bet naudingi patarimai man padėjo susidėlioti mintis į vietas ir susidaryti bent mažytį "planelį", kaip elgtis su ja, nes vis tik su problematiškais paaugliais nesu bendravus(na esu, bet nesigilinau į jų elgesį). Pati buvau paauglė, bet nelabai galiu pasakyt, kodėl kartais elgdavaus, taip kvalai Matyt svarbu nesistengi jai prieštarauti, ir neįrodinėti savo tiesų, kaip "daugiau išmanančios", o tiesiog švelniai "pasukti" ją tinkama linkme