Nuolatos raudonuoju

Viskas, aš jau nebegaliu savęs kontroliuoti. Maniau, kad išaugau iš vaikiškų kelnių, tačiau nė velnio
Pavargau, nuo nuolatinio raudonio Negaliu bendrauti su bendradarbiais, bet kokį jų klausimą- lydi mano raudonavimas ir neryšlus atsakymas. Esu protinga mergina, tačiau negaliu savęs kontroliuoti nors tu ką. Kuomet pajaučiu, kad mano žandai negaliu net su žmonėmis bendrauti, norisi slėptis "po lapais", kad niekas manęs tą akimirką nematytų.
Kas tai? Ar aš bėdų maišas? Kuri apie save per daug galvoja, o gal į save žiūri pernelyg kritiškai? Aš jau nebesusigaudau? Darbo aplinkoje negaliu būti savimi... nors tu ką.

Sveika, aš irgi buvau iš tų raudonuojančių. Ir svarbiausia raudonuodavau nei prisidirbus nei ką, tiesiog pavyzdžiui netikėtai paklausta, ar pan.
Nu va, o dabar lyg ir retai raudonuoju, tiesiog išmečiau šitą problemą.
Pabandžiau įsivaizduoti raudonį kaip savo asmenybės privalumą
Na, pvz raudonuodama galvodavau "nu ir kas, aš tokia faina, o raudono buroko spalva man ypač tinka"
Supranti, tiesiog leidau sau raudonuoti, ir pasidarė nebebaisu Dabar, jei ir nuraustu kada, tai nekreipiu dėmesio, smegenys užfiksuoja tą raudonį, bet man dzin.
Oi, atsimenu vyras pradžioj vis klausdavo, "o ko paraudai", matyt jo nuomone, raudoniui atsirasti reikalinga kokia svarbi priežastis ar paslaptis Ai sakydavau "šeip sau, hobis toks".
Sėkmės

Jo man patiko tas atsakymas su hobiu . Bėda tame, kažkada pati su savimi taip dirbdavau, net spec. akcentuodavau: pasiruoškit aš raudonuoju Pati iš savo raudonavimo pasijuokdavau. Lyg ir susidorojau, tačiau pastaruoju metu negaliu su tuom susitvarkyti. Nereikia nei kieno nors replikų ar pastabų, tiesiog valgant iš niekur niekur imu ir išraustu...kas tai?
Aš galvoju, kad po visa tai slypi gilios psichologinės problemos. Aš iš teisų esu pernelyg kukli ir kritiška savo atžvilgiu. To pasekoje per daug aglvoju apie save: kaip aš elgiuosi prie stalo, kaip dedu maistą į burną ir neduok die... kasnis iš burnos iškris, o tada jau visi pamatys... žodžiu kiekvienam žingsnį aš galvoju: ar gerai elgiuosi, ar protingai dėstau savo mintis ir t.t.

Ir man tai pazystama Buvo nelabai juokinga pries tai del to Kai nusprendziau, kad nebenoriu buti ta idealioji ir visiem atrodyti protinga-pati paciausia tas raudonis pranyko. Tiesiog leidi buti kokia esi, o ne buti tokia mise idealioji bijanti del klaidu ir varzyti savo elgesi Turi rasti to pasitikejimo savyje pirmiausia-zingsnelis po zingsnelio eiti link to ir paskui tas menkas paraudonavimas nebeatrodys toks svarbus Kaip Mia kad patare tau. Turi ta raudoni priimti, o ne jo gedytis. Paskui tas raudonis taip nebepersekioja

panasu, kad taip ivyksta tuomet, kai del ko nors jaudiniesi ar nerimauji. as pati neraudonuoju , bet psichologe syki man aiskino kaip pavyzdi, kad jei tarkim raudonuoji, tai gali nuo to issivaduoti priestaravimo budu . t.y., kai tik jauti, kad imi rausti, mintysi sakyk sau: "na ir gerai, na, dar stipriau, dar raudoniau". organizmo reakcija buna priesinga, raudonis pradingsta . gal ir ne is pirmo karto, bet palaipsniui susitvarkysi su sia bedele. sekmes

Prie viso to, kas pasakyta, galbūt galima pridurti, kad esi drovi ir per daug galvoji, ką kiti pamanys, kaip atitikti kitų reikalavimus (įsivaizduojamai labai aukštus, greičiausiai).
Paraudimas - tokia kūno reakcija, kuri šiuo atveju greičiausiai susijusi su gėda, t.y. tam tikra (psichologine) apsinuoginimo situacija. Galbūt tai reiškia, kad vertini save prasčiau, ir jauti, kad turėtum sudaryti geresnį įspūdį apie save.
Raudonavimas - tik požymis (tarkim, gėdos), už to gali glūdėti ir lengvesnės ir sudėtingesnės problemos. Taigi, vieniems pasiseka "išaugti", kitiems kiek sunkiau.

Mane tas irgi lydėjo ilgai labai. Manau, kad tai prasidėjo nuo kažkokio savęs nuvertinimo paauglystėje (na kai labai kritiškas esi ir sau ir kitiems). Tai sumažėjo kai pagaliau suvokiau savo vertę, o kai pradėjau save gerbti, kitų nuomonė man pasidarė nebetokia svarbi, todėl pradėjau nebebijoti, ką ten apie mane pagalvos jei kartais išrausiu ne vietoje ir nelaiku. Be to, nustojau sau drausti raudonuoti, jei jau kartais taip atsitinka, tai ką gi, leidžiu situacijai vystytis toliau taip kaip jinai vystosi, bet aš nesiakcentuoju ant to. Kartais stebiu aplinkinių reakciją - šiaip įdomiai žmonės reaguoja vienu veiduose supratimas, kitų susidomejimas, kitų - panieka, nu ir kas? Man nuo to nieko neatsitinka, o apie žmones labai daug informacijos gaunu Bet dažniausiai tik pagalvoju - o biški paraudonuosiu dabar - ir po to koncentruojuosi ties tuo, apie ką turiu galvoti - jei tai pokalbis, turiu tęsti tą pokalbį, taigi nukreipiu savo mintis į jį, o ne i tai, kokios spalvos aš dabar esu, laikau tai visiškai nereikšmingu dalyku.

Kita vertus, žinau, kad tai mano silpnoji pusė ir organizmas gali mane išduoti kada lemiamu momentu, todėl manau, kad negalėčiau būti kokia specialioji agentė ar dirbti kokio laaaabai svarbaus operatyvinio darbo, kur raudonuoti draudžiama Bet dėl to nepergyvenu

as ir turiu raudonio problema.darbe turiu noriu nenoriu but susirisus plaukus,o tai mane erzina nes zinau kad visada busiu raudona.aciu dievui niekas to man nesako kad va cia paraudai.namie ir kieste mane susirisus niekada nepamatysi.man palaidi plaukai leidzia jausti kad as neraudonuoju,kaip apsauga.tai juokinga bet man taip geriau.o raudonuoti pradejau pries 4 metus,nes karta per paskaita drauge pasake kiek cia raudonuosi kaip burokas.ir viskas tada i viska pradejau kreipt demesi

ir aš turiu tą bėdą: raudonuoju, net kai pati to nejaučiu. atrodo viskas normaliai, o aš į burokus ir... o jei kas dar paklausia ko, tai iš viso tada šakės. pati juk nežinau ko, bet dar labiau paraudonuoju. tiesiog gal tikrai reikia imti nekreipti dėmesio į tą raudonį, visus besidominčius "kodėl čia taip?" mintyse pasiųsti po velnių ir galvoti apie tai, ką darai, o ne kodėl čia dabar raudonuoji. va čia bėda matyt ir yra tą, kad paraudę iškart imame galvoti apie tai, o ne apie tai ką iki to darėme, kalbėjome.

QUOTE(semiuke @ 2007 05 10, 19:11)

o raudonuoti pradejau pries 4 metus,nes karta per paskaita drauge pasake kiek cia raudonuosi kaip burokas.ir viskas tada i viska pradejau kreipt demesi

<{POST_SNAPBACK}>

As pirmoje klaseje pradejau raudonuot, t.y. seseriu. Nes staiga mokytojos palkausta nesusivokiau ka atsakyt ir paraudau. O klasiokams (dar tuomet nepazistamiems vaikams, rugsejo men.) buvo baisiai juokinga ir garsiai uzbliove kazkas:" Kaip paraudonavo!!!" Va tada ir prasidejo mano bedos. Nuolat bijojau, kad paraudonuosiu, tai taip ir ivykdavo. Su klasiokais (ypac berniukais) iki pat 12 klases negalejau kalbet- gi parausiu, o jei parausiu ka jie pamanys? Pagalvos, kad isimylejau...

Pas mus kieme nuolat sededavo (ir dabar dar kartais sedi) vaikinu kompanijos. Ir pro juos turedavau praeit eidama namo... O jie juk neturi ka veikt, nuziurineja... O ka, as, aisku, kaip burokas Vel ta pati mintis:"Pagalvos, kad kuri nors viena is ju " Tada jau baimes jausma isivariau, apeidavau apie iiiilga musu nama aplink, vos pamacius, kad jie sedi kieme (kad netektu pro pat ju nosi man burokui eit)

Kaip to atsikraciau?

1 etapas buvo kai nusipirkau krempudra ir skaistalus. Padejo keliems metams. Kazkaip isivaizdavau, kad ar taip ar kitaip rozine esu, tai ir nesimatys kad vysniavuoju Paskui supratau, kad tai neslepia ir vel grizo senasis kompeksas ir baimes. Kvailai jauciausi: einu su vaiku (nebe kokia piemene) pro tuos pacius jau virs 30 m. jaunuolius ir keiciu spalva...

2 etapas nusipirkau didelius akinius nuo saules ir taip gera... Einu drasiai ir neraudonuoju, nes jei ir butu taip- nesimatytu- puse veido akiniai uzdengia

Ir galu gale, ne kiekvienas sugeba rausti Visai nebesigrauziu, jei ir "blykstelsiu". Matyt, todel bent darbe ir neraustu.

Linkiu visoms rausvuolems susigyventi su raudimu ir issivaduoti nuo kompleksu
Papildyta:

QUOTE(liukse7 @ 2007 05 15, 15:44)

ir aš turiu tą bėdą: raudonuoju, net kai pati to nejaučiu. atrodo viskas normaliai, o aš į burokus ir... o jei kas dar paklausia ko, tai iš viso tada šakės. pati juk nežinau ko, bet dar labiau paraudonuoju. tiesiog gal tikrai reikia imti nekreipti dėmesio į tą raudonį, visus besidominčius "kodėl čia taip?" mintyse pasiųsti po velnių ir galvoti apie tai, ką darai, o ne kodėl čia dabar raudonuoji. va čia bėda matyt ir yra tą, kad paraudę iškart imame galvoti apie tai, o ne apie tai ką iki to darėme, kalbėjome.

<{POST_SNAPBACK}>

O uz toki paklausima- pastaba mano vyras yra gaves nuo manes velniu. Sakau dar mano artimiausias zmogus ims man kompleksus varyt Siaip seniai begirdejau tokias pastabas. Kokius 4 metus tai tikrai. Gal ir VISAI neberaustu? O ir seniau ne visi tokie netaktiski budavo. Retas kuris mesteldavo: "Ko israudai?"

As ir viena is tu raudonuojanciu Pati dazniausiai nejauciu, kai taip atsitinka..o kai atrodo, kad esu visa raudona, tai ne...vaidenasi.. Man tai cia nuo mokyklos laiku dar kai budavo prie lentos pakviecia, nzn ka atsakyt ir raudonuoji, o tada visiem reikia kabintis kokia raudona tu buvai... Va paskaiciau jusu komentaru ir reiks man ka pabandyt...nes jau laikas butu nustot buroku but

panasi tema jau yra sukurta, apie kalbejima pries auditorija, vadinasi berods "kaip daugiau savimi pasitiketi"