as irgi raudonuoju.bet pastebiu kad tai atsitinka kai kas nors nesiseka ar ta diena ne ta nuotaika.
labai noreciua tai pakeist.stengiuosi buti uztikrinta tuo ka sakau
upeliux, taip ir yra...Juk jei zmogus butu savimi tikrai pasitikintis, tai kad ir raudonuotu kartais, visu pirma sio dalyko nesureiksmintu, neimtu laikyti saves delto kazkokiu kitokiu ar net "nesveiku"... 
Jam butu "nusispjaut", ka pamanys kiti, jam nebutu tokios baimes, kad vat "zmones ims delto manes nemegti, neteisingai supras"....Galima sakyti, jog eritrofobija, tai socialine fobija, juk ji pasireiskia bunant tarp zmoniu...Kai lieki vienas paprastai neraudonuoji gi, nes nera itampos, kuri kyla bunant tarp zmoniu...Asmenybei si fobija gali buti gana zalinga...As sutinku, kad toks dalykas kaip eritrofobija, neigiami isgyvenimai del to tik atspindi nepakankama meile sau...As smerkiu save delto, man geda del saves, nepriimu saves tokios, kokia esu. Taigi ar chirurgine intervencija (kazkokio nervo perkirpimas) is tiesu issprestu sia problemele>?...Gal nuolatinis raudonavimas ir panasios socialines fobijos signalizuoja, jog nepakankamai save myli, nesijauti pakankamai saugus ir stiprus...O nuo saves niekur nepabegsi...jei nepakankamai save myli - teks ismokti myleti, antraip gali niekada taip ir neisdristi is tikruju gyventi taip kaip svajoji, tiki, troksti... 
Jam butu "nusispjaut", ka pamanys kiti, jam nebutu tokios baimes, kad vat "zmones ims delto manes nemegti, neteisingai supras"....Galima sakyti, jog eritrofobija, tai socialine fobija, juk ji pasireiskia bunant tarp zmoniu...Kai lieki vienas paprastai neraudonuoji gi, nes nera itampos, kuri kyla bunant tarp zmoniu...Asmenybei si fobija gali buti gana zalinga...As sutinku, kad toks dalykas kaip eritrofobija, neigiami isgyvenimai del to tik atspindi nepakankama meile sau...As smerkiu save delto, man geda del saves, nepriimu saves tokios, kokia esu. Taigi ar chirurgine intervencija (kazkokio nervo perkirpimas) is tiesu issprestu sia problemele>?...Gal nuolatinis raudonavimas ir panasios socialines fobijos signalizuoja, jog nepakankamai save myli, nesijauti pakankamai saugus ir stiprus...O nuo saves niekur nepabegsi...jei nepakankamai save myli - teks ismokti myleti, antraip gali niekada taip ir neisdristi is tikruju gyventi taip kaip svajoji, tiki, troksti... QUOTE(villu @ 2008 04 13, 20:23)
Pabandykit Corvitol 50, cia vaistai nuo per didelio kraujospudzio. Padeda 
Gerti po viena tablete, valanda pries ejima "out". Tik, aisku, ant tableciu nesedesi gi kiekviena diena, reiktu ta raudonavimo problema gydyti rimciau, tik, kad kaip????!!! 
Bet extra etvejais tos tableteles laaabai gelbeja 
Gerti po viena tablete, valanda pries ejima "out". Tik, aisku, ant tableciu nesedesi gi kiekviena diena, reiktu ta raudonavimo problema gydyti rimciau, tik, kad kaip????!!! Bet extra etvejais tos tableteles laaabai gelbeja Ištiesų nelabai geras patarimas vartoti vaistus,kurie vieniems gali padėti,nes gydytojas paskyrė pagal paskirtį,kitiems-galima pakenkti
Šie vaistai netik nuo per didelio kraujospūdžio,bet ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų,taip kad neeksperimentuokit
QUOTE(Ede @ 2008 05 07, 20:30)
Ištiesų nelabai geras patarimas vartoti vaistus,kurie vieniems gali padėti,nes gydytojas paskyrė pagal paskirtį,kitiems-galima pakenkti Šie vaistai netik nuo per didelio kraujospūdžio,bet ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų,taip kad neeksperimentuokit
Šie vaistai netik nuo per didelio kraujospūdžio,bet ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų,taip kad neeksperimentuokit Bet kokiu atveju geriau nei antidepresantai. Ypac kai yra vartojami tik ekstremaliais atvejais.
QUOTE(ashley @ 2007 03 28, 21:52)
Viskas, aš jau nebegaliu savęs kontroliuoti. Maniau, kad išaugau iš vaikiškų kelnių, tačiau nė velnio 
Pavargau, nuo nuolatinio raudonio
Negaliu bendrauti su bendradarbiais, bet kokį jų klausimą- lydi mano raudonavimas ir neryšlus atsakymas. Esu protinga mergina, tačiau negaliu savęs kontroliuoti nors tu ką. Kuomet pajaučiu, kad mano žandai negaliu net su žmonėmis bendrauti, norisi slėptis "po lapais", kad niekas manęs tą akimirką nematytų.
Kas tai? Ar aš bėdų maišas? Kuri apie save per daug galvoja, o gal į save žiūri pernelyg kritiškai? Aš jau nebesusigaudau? Darbo aplinkoje negaliu būti savimi... nors tu ką.
Pavargau, nuo nuolatinio raudonio
Negaliu bendrauti su bendradarbiais, bet kokį jų klausimą- lydi mano raudonavimas ir neryšlus atsakymas. Esu protinga mergina, tačiau negaliu savęs kontroliuoti nors tu ką. Kuomet pajaučiu, kad mano žandai negaliu net su žmonėmis bendrauti, norisi slėptis "po lapais", kad niekas manęs tą akimirką nematytų.Kas tai? Ar aš bėdų maišas? Kuri apie save per daug galvoja, o gal į save žiūri pernelyg kritiškai? Aš jau nebesusigaudau? Darbo aplinkoje negaliu būti savimi... nors tu ką.
Sita problema kankina ne taip jau mazai zmoniu. Cia yra uzburtas ratas - tu atsiduri situacijoje, pagalvoji, kad tuoj raudonuosi, tas ir ivyksta. Tu tarsi uzsiprogramuoji. reikia nutraukti si ydinga rata. tai ne taip paprasta, bet padirbejus su savimi viskas imanoma. Ir patikek, tai nesusije su vaikiskumu ar neisaugimu is vaikisku kelniu ...
as ir turejau sia problema, bet kai pradejau daug labiau bendrauti su ivairiais zmonemis viskas pasikeite, tikrai didelis bendravimas daug ka duoda, isvis gedos jausmas buvo dinges
QUOTE(Mia @ 2007 04 09, 19:34)
Sveika, aš irgi buvau iš tų raudonuojančių. Ir svarbiausia raudonuodavau nei prisidirbus nei ką, tiesiog pavyzdžiui netikėtai paklausta, ar pan.
Nu va, o dabar lyg ir retai raudonuoju, tiesiog išmečiau šitą problemą.
Pabandžiau įsivaizduoti raudonį kaip savo asmenybės privalumą
Na, pvz raudonuodama galvodavau "nu ir kas, aš tokia faina, o raudono buroko spalva man ypač tinka"
Supranti, tiesiog leidau sau raudonuoti, ir pasidarė nebebaisu
Dabar, jei ir nuraustu kada, tai nekreipiu dėmesio, smegenys užfiksuoja tą raudonį, bet man dzin.
Oi, atsimenu vyras pradžioj vis klausdavo, "o ko paraudai", matyt jo nuomone, raudoniui atsirasti reikalinga kokia svarbi priežastis ar paslaptis Ai sakydavau "šeip sau, hobis toks".
Sėkmės
Nu va, o dabar lyg ir retai raudonuoju, tiesiog išmečiau šitą problemą.
Pabandžiau įsivaizduoti raudonį kaip savo asmenybės privalumą
Na, pvz raudonuodama galvodavau "nu ir kas, aš tokia faina, o raudono buroko spalva man ypač tinka"
Supranti, tiesiog leidau sau raudonuoti, ir pasidarė nebebaisu
Dabar, jei ir nuraustu kada, tai nekreipiu dėmesio, smegenys užfiksuoja tą raudonį, bet man dzin.Oi, atsimenu vyras pradžioj vis klausdavo, "o ko paraudai", matyt jo nuomone, raudoniui atsirasti reikalinga kokia svarbi priežastis ar paslaptis
Ai sakydavau "šeip sau, hobis toks". Sėkmės
Labai gerai pasakyta.
Raudonavimas didesne problema atrodo paciam raudonuojanciam, o ne kitiems tai matantiems. As, pavyzdziui, kai pamatau, kad kazkas pokalbio metu nuraudo, tam visai neskiriu demesio ir jokiu neanalizuoju priezasciu ir isvadu apie ta zmogu nedarau. Tai ir svarbiausia, leisti sau raudonuoti. Juk kas tokio siaubingo atsitinka, kai parausti ir kiti tai pamato??
Aš irgi turiu šią problemytę.Įtariu ,kad čia tikrai gali būti permaža meilė sau,pastovus savęs nuvertinimas,perdaug svarbi kitų nuomonė(kas ką pasakys ,pagalvos ir tt...)Nesusitvarkau su savimi.Aš viską perdaug analizuoju,nepakankamai myliu save.Aš stengiuosi "perlipt per save",bet dar "nepasveikau".Sėkmės jums!
Gal ne per maža meilės sau, o norėjimas būt tobulesne, geresne ir kitokia -esne tai įtakoja, jei jau analizuojame save, žiūrime kitų nuomonės ir stengiamės, kad ta nuomonė būtų kuo geresnė? : Aš mąstau taip 
: Aš mąstau taip
Kaip gerai, kad yra tokios temos kaip sita, nebuciau pagalvojusi, kad tai yra liga! O man tai visai idomiai su raudonuojimais , niekada neraudonuodavau, nei kai maza buvau, nei kai mokykloje mokiausi, o kai pagimdziau vaika pradejau raudonuoti 
, nesuprantu kodel taip nutiko . Raudonuodavau bendraudama su nepazistamais, su vyriskos lyt.atstovais, kai vaikas pradedavo verkti viesoje vietoje. Na nesamone kazkokia 
. Po poros metu praejo. O dabar ir vel! Vyras pastebi ir pastoviai klausia kas man yra . O as nezinau ir svarbiausia, kad tai pajutusi pradedu nusisneketi
, niekada neraudonuodavau, nei kai maza buvau, nei kai mokykloje mokiausi, o kai pagimdziau vaika pradejau raudonuoti , nesuprantu kodel taip nutiko . Raudonuodavau bendraudama su nepazistamais, su vyriskos lyt.atstovais, kai vaikas pradedavo verkti viesoje vietoje. Na nesamone kazkokia . Po poros metu praejo. O dabar ir vel! Vyras pastebi ir pastoviai klausia kas man yra . O as nezinau ir svarbiausia, kad tai pajutusi pradedu nusisneketi
osiaube as kaip raudonuoju tai sakes, o man dar pastoviai pasako ko raudonuoji tada as pamelynuoju is gedos ir taip visa gyvenima.
