Noriu visoms Jums padėkoti už tai, kad esate!!!

Nesupraskit klaidingai, bet beskaitant visa tai, kas čia parašyta veide įsižiebė šypsena:) Visi tie išgyvenimai dėl raudonavimo man gerai pažįstami ir net kovos metodai kaip krempudra ar palaidų plaukų nešiojimas kaip savisaugos priemonė paslėpti skruostus

Ir šiandien vėl kaip kokia kvaiša ėmiau griaužtis dėl viso to...kad rytoj vėl reiks eiti į paskaitas, bendrauti, žiūrėti į akis ir aš vėl raudonuosiu ir vėl bus baisiai gėda ir nesmagu....Ši baimė turi pavadinimą, tai eritrofobija. Net egzistuoja tam tikros medicininės operacijos, kad atsikratyt šios fobijos...NA, man ši baimė pasireiškia tikrai ne visose situacijose...Dažniausiai raudonuoju ar rizikuoju išraust, kai užkalbina, pažiūri į akis ar kitaip kaip parodo dėmesį vyriškos giminės atstovai...Juokinga, bet kaip kažkas čia rašė, bijau tada paraudonuot vien dėl to, kad jie nepamanytų, kad įsimylėjau ar, kad jie man baisiai patinka...

Gal ir kvaila, bet man dėl to labai gėda...Čia savotiška psichologinė trauma nuo mokyklos laikų...Tikrai nemalonu, kai koks vaikinas gali pagalvot, kad jis man patinka, nors taip nėra

panašu, kad neseniai taip ir nutiko

Sunku pasakyt, kodėl taip yra, kad panašiom baimėm pats sau apsunkini gyvenimą...Bet tokių žmonių ne vienas ir ne du:) Jūs mane paguodėte. Svarbiausia, mylėti pačioms save - tiek raudonuojančias ar žaliuojančias

Verčiau išmokim mylėti, o ne nekęsti raudonavimo, jei be jo negalim apsieti

tai mūsų savitumo dalelė, ir kas, kad ne visiems suprantama