Yra privalumų, yra trūkumų.
Daug sąrašėlyje išvardintų dalykų man anaiptol ne privalumai, nes nebuvo aktualūs.
Nesu iš tų, kurioms pakanka tik vaiko, jo meilės, jo interesų ir rūpesčių tik dėl jo. Jei visas pasaulis sukasi tik tarp mamos ir vaiko ir tik aplink juos, dažnai tai ne į gera abiems. Po to ir verkia kitos moterys, kad, pvz., su mamytės sūneliu šeimyninis gyvenimas nenusisekė. Aišku, jokiu būdu nesakau, kad visada taip nutinka, juk pati sūnų auginu.
Man pagrindiniai "vienišės" (rašau kabutėse, nes iš tiesų vieniša nesu) gyvenimo privalumai - savas dienos režimas ir galimybė skirti laiko kūrybai, bei dirbti namuose, kai tam yra reikalas. Nesakau, kad gyvendama su vyru tuo negalėčiau užsiimti, bet tikrai ne tiek, kiek norisi, kaip norisi ir koks yra poreikis.
Taip pat privalumas yra nebūti nuolatine "tarpininke" tarp vyro ir vaiko, nes tai visuomet buvo nuolatinis labai sunkus darbas, išsunkiantis morališkai. Dabartiniuose santykiuose taip nebūtų, bet tam tikra trintis, neabejoju, vis tik atsirastų. O aš barnių negaliu pakelt (nei su kažkuo pyktis, nei matyt kitus besipykstančius), geriau šimtą kartų viską derinsiu, glaistysiu, nusileisiu, negu pyksiuos ir barsiuos.
Dar privalumas - galimybė visiškai laisvai planuoti savo finansus.
Todėl, nors turiu galimybę gyventi kartu su mylimu žmogum, vis tik mes gyvenam atskirai, nors kažkada tai man būtų atrodę absurdiška ir neįsivaizduojama.
O vienišės gyvenimo pagrindiniai trūkumai (jei iš tiesų gyvenamai visiškai vienišai) yra švelnumo tarp vyro ir moters poreikis, artimų tarpusavio santykių (tame tarpe ir kūniškų, nes man jie neatsiejami nuo jausmų) nebuvimas