Kodėl gimdome daug vaikų?

Tikrai ir aš dar norėčiau leliukų, tik, kad reikia galvoti apie finansus, ir taip vyras jau nuo ryto iki išnaktų dirba. Bet gal kai turėsim savo namus

[quote=lil'mamma,2005 06 25, 19:46]
As irgi manau,kad tiesiog gimiau buti mama. Labai pasiseke "rasti" toki vyra ,kuris visada svajojo buti teciu ...



linkiu, kad visi tokie teciai butu

Aš irgi taip jaučiuos!! Kaip smagu nebūt tokia vienintele. O ir vyras mano iš tų, kurie gimę tėčiais...
Prieš kelias dienas niekaip negalėjau užmigti, tai sugalvojau dar 5 vardus vaikams – du mergaitėms ir tris berniukams... Čia tokie mūsų patyliukais puoselėjami ateities planai – turėt septynetuką... Ir baisu kažkiek – tokia didelė atsakomybė, ir norisi be galo. O į tuos, kurie šnairuoja į daugiavaikes kaip į asocialias, esu seniai pasiryžus nekreipt jokio dėmesio . Beje, mes su vyru nė vienas neplanuojam dirbt valstybinio darbo, kad galėtume kuo daugiau laiko praleist su vaikais. O pinigai? Darbo vietas bandysim, kaip sakoma, kurtis patys. Nuo nulio. Juk kai labai nori ir stengies, turėtų pasisekti, ar ne??...

tai aisku turi pasisekt! ten kur du galvoja apie bizni, labai tiketina kad jis bus igyvendintas. vienam kazka kurti yra sunku, ypac jeigu skiriasi nuomones , norai(cia kaip pas mus seimoje , man vienai kazka sunku galvoti, o vyras daug dirba, net mums su mazium laiko beveik neskiria)
taigi sekmes nuverciant kalnus

Bla bla bla. Esu is penkiu asmenu seimos, turiu sese ir broli. Vaikysteje visi trys dalinomes vienu kambariu (gal 12-13 kvadrateliu), gyvenome stanbdartiniame triju kambariu bute. Labai tvarkingame, labai paprastame, neprabangiame, bet jaukiame. Ir man niekad i galva neatejo, jog musu gyvenimo salygos buvo netinkamos. Jog man buvo sunku dalintis tais 60 kvadratu su kitais keturiais seimos nariais- net minties tokios nebuvo. Juk negyveni visa laika ant sofkutes- zaidimai kieme, vasaros stovyklos, iskylos su tevais, draugai, mociute kaime. Na, miegi tryse kambarelyje - ir kas? Na, pamokas darai virtuveje, nes prie rasomojo sesuo su broliu- ir kas cia - tragedija? Cha. Na, Ziguliuke ant galines sedynes sedejom tryse, bet tilpom puikiai (as visada viduryje ir patenkinta). Na, dviratis buvo vienas, vazinejom paeiliui- pasidalinom, nesimusem. Tevas dirbo daug, mama rupinosi namais ir vaikais.

Finale uzaugom visi trys be jokiu moraliniu traumu , grazus ir protingi , su mokslais, "raudonais" diplomais, cacos-lelios, bla bla bla. Visi trys sukurem tvirtas grazias seimas. Beje, musu tevai vede 35 m., ir skaiciuoja bendrus metelius toliau. Turi penkis anukus, pradziai.

Noriu trecio vaiko. Kad seima butu didele, kad namuose butu daug judejimo, daug triuksmo , kad gyvenimas virtu. Kai turi vaiku, tai toks jausmas, kad lygiagreciai gyveni dar keleta gyvenimu- su kazkuo mokaisi vaikscioti, su kazkuo eini i pirma klase, su kazkuo nori suniuko ar isigiji savo pirmaji dvirati... Tas gyvenimas turiningesnis. Kad ir keliones- vaziuoti dviese ar su vaikais- du skirtingi dalykai. Keliones nepalyginamai idomesnes, kai kartu vaikai- jie is visko daro svente, ivyki, is kiekvieno lektuvo pakilimo-leidimosi, ir suniuko prie kokios anglikonu baznycios, is panku Berlyno centre... Jie pamato, pastebi, isgirsta daug daugiau. nei suauge. Tai lyg turetum daugiau aukiu, daugiau girdetum tu pats, sakau- lyg turetum daugiau gyvenimo.

Beje, dabar turiu as to ploto- uztektu po atskira kambari ir treciam, ir ketvirtam... Ir pabuvusi abejose situacijose (60 kvadrateliu ir tris kartus daugiau)- jokio ESMINIO skirtumo tie kvadratai nesudaro. JOKIO. Santykiai seimoje svarbus, o tie kvadratai- simtas penkiasdesimt antroj vietoj.

Teisingai, norge! Pritariu visu šimtu ir dar daugiau procentų. Aplink mane daug žmonių – ir giminių, ir draugų – nuolat kalba apie tai, kad „net ir vienas vaikas yra prabanga“, kad „vaikas turi gauti viską, kas geriausia“, kad „pirma karjera, vaikai paskui“, kad „reikia pagyventi sau“ ir visaip panašiai... Aš klausau, klausau, ir man irgi norisi jiems pasakyti BLA BLA BLA. (Neįsižeisk, Viktute , tavo požiūrį aš puikiai suprantu, tiesiog mano kitoks.) Man gyvenamojo ploto kvadratai svarbūs tik viena prasme – kad nereikėtų gyventi kartu su tėvais. Dabar gyvenam su mano tėvais, išeina šešiese 3 kamb. bute. Iš principo netragiška, bet tėvai pagyvenę, neretai pavargę, nervingi. Na aš irgi ne ramybės ir šventumo įsikūnijimas. Užtai labai laukiam, kada galėsim atsiskirti. Greičiausiai dar apie porą metų teks palaukt... Bet tada būtinai bus daugiau vaikų, jei tik sveikata leis. O kol kas tėvai prašo palaukt su vaikais , nes jiems labai sunku, tai mes sutikom palaukt.

Ačiū, wita! Visada taip – arba su pinigais striuka, arba su visos šeimos drauge praleidžiamu laiku... Kas susitvarko taip, kad turi ir tą, ir tą, tiems gyvenime jau kaip ir nieko neturėtų trūkti, ar ne?..

Ačiū, wita! Visada taip – arba su pinigais striuka, arba su visos šeimos drauge praleidžiamu laiku... Kas susitvarko taip, kad turi ir tą, ir tą, tiems gyvenime jau kaip ir nieko neturėtų trūkti, ar ne?..
[/quote]
manau , kad jei zmogus turi ir demesio is vyro/zmonos, bei jei finansu pakanka, tada viskam dega zalia sviesa. juk dievulis ir sukure vyra/moteri tam, kad viens kitam padetu viskame viskame ...
tada galima sau leisti ir dagiau vaikuciu, nes kai didele seima, buna labai smagu, juk tai taip prideda jaukumo mes su sese esam dviese ir as kartais pagalvoju kaip fainai butu dar turet seseru ar broliu,butu pas ka i svecius atvaziuot, pasikalbet issiverkt ant peties...
todel as pati noreciau 3 vaikuciu, gal kada ir pavyks

O mano istorija buvo tokia... Ištekėjau , po dveju vedybos metų pastojau - įvyko persileidimas. Penkis metus ant ausų stovėjome , kad pastočiau - be rezultatų. Tuo tarpu ivairus gydimas, ašaros ir Dievo prašymas duoti nors vieno sveiko vaikelio. Ir štai per Kaledas netiketas pastojimas . Pirma vaika nešiojau kaip višta auksinį kiaušynį. Dėl antro irgi reikėjo kreiptis pas gyditoją. Pagerem truputį vaistų... . Trečio net ir neplanavom. Galvojau , kad paprastai nepastosių. Visa tą laiką "nežinojome kaip naudotis " prezervatyvais Išleido mus tevai paslidineti į kalnus... Ir štai tau Labai visi palaike ir apsidžiauge. Tik tada aš supratau , kaip netičia atsiranda vaikai. Ketvirto vaiko gimdyti sutikčiau jeigų bučiau jaunesne ir žinočiau kad bus dukra...

KIEK DIEVAS DAVĖ, TIEK GIMDŽIAU. DUOS DAR, DAR GIMDYSIU. O KODĖL? TAI NIEKAD NET NESUSIMAŠČIAU IR NIEKAD NEKILO KLAUSIMAS KODĖL GIMDOME DAUG VAIKŲ.

Smagu gimdyti, jei žinai kad tas vaikas bus pavalgęs, aprengtas ir eis į mokyklą. bet jei gimdoma tik dėl pašalpų, už kurias bus perkamas samagonas ar dar koks pakrūmynų marmalas, tai jau negerai . O tokių pažįstamų turiu ir labai gaila .

Labas,

Kol kas trečiajam pusę metukų, o mes su vyru jau apie ketvirtą sukam galvas Esam nekvaili, sugebam gyvenime pasiimti ko reikia ir vaikai ne maišo, o gyvenimo prasmę suteikia. Kai dukrelė pasibeldė pas mus, mes nusprendėm, gana nuomuotis butą, reikia savo ir sugebėjom rasti gerą išeitį, įsigijom 3 kambarių butą. Pamatė sūnelis, kad čia bus gerai ir pasibeldė po metų Ir šaunu. Dabar antras sūnelis ir trečias piplys, o mes jau nuosavame name gyvename ir jame tils dar ne vienas vaikelis. Viską ką turime, su vyru užsidirbome ir įsigijome be niekeno pagalbos, nes abu buvom išmokinti nelaukti kol ką nors kas duos (tėvai, valdžia, loterijos ...), bet patiems užsidirbti ir turėti. Abu kilę iš daugiavaikių šeimų, abu prisimenam nuostabią vaikystę, nors ne viską gaudavom ko norim, bet užsigrūdinom ir nesam lepšiai. Ir vaikus mokinsime, kad negalima gauti visko gatavo. O vaikai dėl pašalpų bus tol, kol pašalpas dalins neprotingai. Reikia tik paprasto dalyko, mažinti mokesčius gimus vis naujam vaikeliui ir šeimos bus suinteresuotos dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Tuomet ir užmokestis vokeliuose greičiau išnyktų arba bent labai ženkliai sumažėtų.

saunuole ramune, visiskai su tavim sutinku-zmones turi siekti pats, o nelaukti fortunos sekmes. smagu , kai vaikai laukiami, jie gimsta zinodami, kad tures didele mylima seima. as taip pat stengiuosi daryti taip, kad gyventi mum butu geriau. nors dabar kol kas nelabai sekasi ...