Ne ta mama kuri pagimdė

Yra daug dalykų, kurių neįmanoma suprasti kol to neišgyveni. Neįmanoma suprasti meilės kol nesutinki mylimo žmogaus, neįmanoma pilnai suprasti ką reiškia prarasti artimą, kol tai nenutinka, neįmanoma pilnai suprasti, kas yra motinystė kol neturi savo vaikelio, ir tikrai neįmanoma suprasti įvaikinimo, kol šeimoje neatsiras įvaikintas mažiulis.

Nepyk Daiva, bet rašai ne visai suprasdama ką reiškia įvaikinti. Bet turbūt kitaip ir negali būti.

Nepykstu

Skaitau, skaitau, ir randu kelias nuomonių grupes:
1. turinčios problemų pastoti, bet nenuleidžiančios rankų ir siekiančios susilaukti SAVO vaikelio bet kokia kaina
2. negalinčios turėti savų vaikų, todėl įsivaikinusios (ar jau tame procese)
3. Tos kurios gali turėti savų vaikų be problemų, vis parašančios "kaip jos norėtų kada nors užauginti pamestinuką"

Pasigendu patirties mamų, turinčių 1-2 ar daugiau savų atžalėlių ir dar įsivaikinusių pamestinukus. AŪŪŪŪ jei tokių yra. Mes su vyru turime porelę, bet rimtai mąstome ir apie įvaikinimą. Tik laukiame "tinkamo laiko" O jis vis artėja
Kiek man daug klausimų kyla - ir apie vaikų tarpusavio santykius, ir apie tėvų jausmus skirtingiems vaikams, ir apie giminaičių/kaimynų/draugų nuomonę...

Kažkaip, kol pati tik svaičiojau, kad "kada nors", tai viskas atrodė paprasta ir aišku. Kai tai pasidarė realu, darosi baisu
Na neisim mes dar nei ryt, nei po mėnesio į įvaikinimo tarnybą, o gal tik po kelių metų bet eisim Ir iki tol noriu savo galvoj ir širdy susikurti kažkokį realų mūsų "naujosios šeimos" vaizdelį, o ne savo svajonę

Aš taip pat auginu ne savo biologinį vaiką ir nepriklausau nei vienai iš nurodytų trijų kategorijų. Save priskirčiau prie tų žmonių, kurie paima svetimą vaikiuką , nes to labai reikia vaikui. Labai gaila, bet į visus rūpimus klausimus taip pat negalėsiu atsakyti, nes savų vaikų mes dar neturime. Tačiau jų neturime ne todėl, kad negalime, o todėl kad niekada nebandėme dar jų turėti. Ir kadangi dabar reikia prauginti turimą mažylį, tai šitą procesą teks atidėti dar bent metams
Mums buvo labai nepaprasta situacija, kai turėjome per savaitę apsispręsti auginsime svetimą vaikiuką, ar ne. Su savo draugu labai greitai apsisprendėme, kad mes turime tai padaryti, nes tuo metu nebebuvo ne savanaudiškų priežasčių, dėl kurių negalėtume priglausti mažo berniuko, kuris nebuvo reikalingas savo mamai. Mokslus buvome baigę, turėjome gerus darbus, galvojome apie santuoką. Taip netikėtai į mūsų tuo metu dar neoficialią šeimą atkeliavo mažas berniukas, kuris didelėmis ir nelaimingomis akimis žiūrėjo į mus ir negalėjo patikėti, kad nuo to momento jo gyvenimas pasikeis. Ir jis pasikeitė. Dabar mažylis yra pilnavertis mūsų šeimos narys, kurį mes labai mylime. Man sunku pasakyti, ar mylėtume vaiką labiau, jei jis būtų mūsų biologinis, bet neįsivaizduoju, kad galima dar kąnors mylėti labiau. Taigi visi vaikai vienodai nori meilės, kaip tu gali jausti skirtingus jausmus, jei prie tavęs pribėga mažas vaikiukas apkabina arba padeda galvą ant peties,ar gali būti skirtingai jausmai, jei vienas vaikas tavo, kitas našlaitėlis. Man atrodo, kad netgi, kai visiškai svetimas vaikas parodo savo švelnumą, taip ant širdelės gera pasidaro, o kai tave myli vaikas, kuriam tu esi viskas, ką jis turi šiame pasaulyje, stengiesi taip pat vienodai neapvilti jo, o tuo pačiu ir savęs. Be to, aš pati kartais pagalvoju, kad jei turėčiau savų vaikų, tai dėl ne biologinio vaiko bijočiau labiau. Nes kartais žiūri į vaikelį ir prisimeni, kiek jis išgyveno, pagalvoji, kas su juo būtų buvę, jeigu jo nebūtų čia dabar, taip širdį suspaudžia ir taip norisi jam duoti dar daugiau, kad išlyginti tą neteisybę, kurią jis patyrė, kai buvo dar visai trupiniukas. Savi vaikai yra savi tu juos užaugini, iščiučiuoji, žinai kiekvieną dieną, ką jis darė, žinai, kad kai jis verkė visada buvai šalia. O tas kitas mažylis, jau yra šiek tiek nuskriaustas gyvenimo, nes galbūt pirmuosius savo metus ir mėnesius neturėjo galimybės pajusti, to švelnumo ir meilės, kurios jis buvo vertas. Kai taip pradedi galvoti, norisi tam vaikui duoti, kuo daugiau, kad būtų kompensuota tai, ką jis prarado.
Gaila, dėl santykių su kitais vaikai negaliu pasakyti, bet mūsų lelius labai puikiai sutaria su savo pussesrėm ir pusbroliais. Aišku, tai ne tas pats. Bet jie visi žino, kad tai nėra tikras mūsų vaikas, na kiek tai jie gali suvokti savo vaikišku protu, ir bendravimui tai neatsiliepė.
Šiek tiek daugiau problemų patyrėm su aplinkinių nuomone. Giminaičiai per daug ir nenustebo ir netgi palaikė mumis. Buvo šiokių tokių abejonių (jų ir dabar yra), bet tai smulkmena, palyginus su tuo, kokios reakcijos susilaukėm iš aplinkinių. Kadangi mes esame jauni ir savų vaikų neturėjom, tai visiems tai pasirodė ypatingai įdomu, ir visi pradėjo galvoti, kad mes savų vaikų negalime turėti . Tai ypač paveikė mano draugą, įžeidė jo vyrišką ego . Bet jis greitai su tuo susitaikė ir paskui pats pradėjo juokauti, kad mes dar parodysime, ką galim Bet iš tikrųjų, nesukam per daug dėl to galvos, visiems neįtiksi. Dabar, kai mažylis pas mus gyvena netrumpa laiką ir dar taip atsitiko, kad mes išvykome gyventi į kitą miestą, tai kartais iškyla ir man pačiai mintis, reikia sakyti, kad tai ne biologinis vaikas, ar ne. Paskutiniu metu nusprendžiau, kad niekam pirmo susitikimo metu neskysiu, paprasčiausiai pokalbio metu, jei reikia pasakau, bet aišku tai visada nustebina žmones. Labai įdomi jų reakcija, atrodo, kad jiems tuo metu net žodžiu pritrūksta. Galbūt jie ir nori paklausti, kaip čia dabar yra ir kokios priežastys, bet dažniausiai nebeišdrįsta. Kolkas dar nesusilaukiau nei vieno priekaišto ir nei vienos neigiamos reakcijos (na nebent tai būtų pasakę tie, kurie nutylėjo) dėl mūsų padaryto sprendimo. Taip ir gyvenama. Atrodo pasakiau tai, kas man atrodo svarbiausia. Jei dar ką norėsiu papasakoti, parašysiu

Labai gražiai Dita parašei Esate puikūs žmonės, jūsų sūneliui tikrai labai pasisekė...na ir jums turbūt

Šaunuoliai Jūs Dita su vyru. Labai džiugu, kad prisijungei prie mūsų.

Jūs šaunuoliai
Aukit dideli, gražūs ir protingi

Kaip rase poetas; " mylek kitus save pamirsus ir jie tave myles........... tikeki jais kaip savo zingsniais ir jie tavim tikes"

Pagrysta pagrysta, as gyvas irodymas Siaubas o man juk net dirbtinio apvaisinimo nedare.......... o se tau Justas atsinese i namus broliuka........ na dar reiketu mums dukrytes....

Ech, kad man tokio užkratuko.
Beje, mūsų RIO irgi pagavo tą užkratą ir po Naujų metų jau sūpuos savo mažylį ant rankų.

As esu mamyte. O ne ta kuri pagimde.

Aš esu ir tokia ir tokia
Turiu ir savo pagimdytų ir ne
Skirtumo nėra jie visi mano.