negaliu pakest savo busimojo vyro kvailu principu...
musu vestuves turetu but rugpjuti, bet man jau dabar nuo visko bloga...
maniskis perdetai pavydus, sakyciau paranojiskai, oi kiek nervu man kainavo...
sakau o jei keli tokius reikalavimus, tai gali pamirst, cia man tokiu scenu nekelsi...
tai sukroviau jo daiktus ir kaip sakant liepiau iseit...
ir kaip visada labai meilus ir geras buna...po kiek laiko vel ta pati scena - isterijos principu...
tai man jau kantrybe senka...
jau buvau rimtai issiskirianti, jam buvo sokas, nesitikejo...
nebegaliu klausyt jo kvailu issireiskimu, pradedu rekt ant jo...
as pasiutau, sakau tai ko tu man dar gadini gyvenima...
sakau jei pats neissikraustysi rasi savo daiktus prie konteinerio, bombzams tiks...
zinokit jau nebegaliu daugiau...
tai nesubrendusio zmogaus budas...
rezgu plana kaip ji iskraustyt ir pamirst ji...ir atsiimt pareiskimus...
bet kiek aplinkui pasiziuriu i vyrus (draugiu, kaimyniu, bendradarbiu) nei vieno idealo nematau...
nebematau kitos iseities, kaip skirybos...
su juo net nekalbu,
sakau nematau reikalo su tavim bendraut...
o nei vieno vyro nemaciau, kad butu ciki...asmeniskai letu vyru nemegstu, gal jie ir geriausi, bet tiesiog tokie ne prie sirdies...
o jei vestuves atidesim, manau isviso ju nebus...nemanau, kad tai geriausia iseitis...tada isviso jas reikia atsaukti ir nejuokint zmoniu...
zodziu teki tik del to kad "nejuokinti zmoniu" ir kad "nemaciau nei vieno vyro kad butu ciki". Neisizeisk, bet as uz jusu santuokos ateiti nestatyciau
nu gal ir istemsit, bet kad laimingi busit.. abejoju.. tikiuosi kad neissipildys ka ca surasiau, ale parasiau kaip man atrodo