QUOTE(BRAŠKĖ68 @ 2008 02 29, 14:42)
susapnavau ja po menesio, atejo per pieva prie manes atsiklaupe apkabino mano kojas ir pasakė- atleisk. aš ir dabar raudu, skaudes kol gyva būsiu.....

vėl apsiverkiau.
Nieko nepakeisim, turim susitaikyti su savo netektimis ir gyventi toliau. Gyventi aukštai iškėlusios galvas. Nubraukti ašarą ir vėl šypsotis.
O dievo nėra, kai taip galvoju, tada širdies nedrasko nuoskauda, pyktis, nusivylimas.
Kai galvoju, jog tokie yra gamtos dėsniai, vasara-ruduo-žiema-pavasaris, gimimas-mirtis, ateinam-išeinam ir visa tai vyksta nuolat, tada man ramu. Žinau, kad vėl ateis šviesios dienos, glausiu prie savęs sūnelį, dukrelę, gal net abu ir vėl šypsena bus mano veide. Visoms linkiu ramybės ir džiaugsmo.