Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu? II dalis

Juk kalbame apie meilę vyrui- konkrečiam žmogui. O tu kokią meilę liudijai bažnyčioje?
Kaip galima apsispręsti mylėti?

Labai daug santuokų ir susimetimų susiję su svaigimu. Jau kalbėjom, kad jaunam žmogui, vis pajutus pirmus ,,kažkokius,, jausmus, sunku suprasti kas ta meilė, ar tai JAU meilė ir ar dar kokia kitokia ji gali būti ,,konkrečiam,, žmogui.
Po svaigimo meilė gali ir neateiti. O praeiti gali ir svaigimas, ir meilė (konkrečiam žmogui) - aš tuo tikra. Kaip gi kitaip paaiškinti skyrybas?

Vyras dauzo moteri kaip obuoli.Pastoviai. Prigeria ir vel dauzo. Moteris nesiskiria. Sako: myliu ji...
O kita, skiriasi, sako: myliu ji, bet dauzoma nebusiu

Taigi, ne tik "praejusi" meile gali but skyrybu priezastis

Ir dar. Jei stipri meile praeina - nemanau, kad tai tikroji priezastis skyryboms, reikia zmogaus neapkesti, turi pasidaryti neimanoma buti salia jo, kad apsispresti skirtis

1. o vyras turbūt iš didelės meilės ją daužo? ar alkoholis jau pasiteisinimas?
2. Aš ir nesakiau, kad TIK.
3. Žinoma, kad ne pagrindinė priežastis skirtis.
Bet gi Smalsutė sako, kad nuspręndei mylėti, pasakei ,,taip,, ir jau meilė tęsis amžinai... Kažkaip nelabai tikiu, kad skiriasi mylinčios poros... Vieną diena ištarė ,,taip,, labai tikėdamos savo ateitimi o po kelių metų jau nesutampa charakteriai

aha, dauzo is dideles meiles, netelpancios sirdyje
Yra juk daugybe ivykiu gyvenime, gerokai stipresniu uz meile, kurie nulemia skyrybas.
Del vieno istarto "taip", del pasakytu zodziu "mylesiu amzinai" - meile nesites iki begalybes...
Bet gyventi su isitikinimu, kad ..ai, jeigu kas, tai as i krumus - irgi ne iseitis. Laikinumo pojutis...jei toks yra, gal geriau is vis gyventi vienam?

Gal ir ne į krūmus, bet išeitis

Nu nesubrendus visai - dar tau iki santuokos gyvent ir gyvent. Taip ir liksi senmerge

Bandau skyrybų išvengti

Čia jau matyt skiriasi mūsų pasaulėžiūra. Man meilės šaltinis yra Dievas ir žiūrint per tikėjimo prizmę meilė vyrui nėra kažkokia absoliučiai kitokia nei kitos meilės formos. Bažnyčioje aš paliudijau, kad imu konkretų žmogų į vyrus, t.y., kad pasirenku būtent šį žmogų ir apsisprendžiu mylėti visą savo likusį gyvenimą - ne tik kol man jis bus mielas ir man bus malonu būti su juo. Su Dievo pagalba įmanoma pamilti ir savo priešą, o jei tai net ne priešas, o žmogus, dėl kurio suabejoji, ar tebemyli - manyčiau lengviau.
Papildyta:

Paantrinsiu Beigbeder - kad po didžiulės meilės žmogus ryžtųsi skyryboms, reikia neapykantos. Parodyk man neapykantos užvaldytą žmogų, kuris sugebėtų mąstyti visiškai blaiviai, kitaip tariant, sugebėtų priimti visapusiškai teisingus sprendimus savo neapykantos objekto atžvilgiu. Paprastai visu gražumu pasireiškia principai, užgauta savimeilė ir t.t. Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis. Nuo neapykantos iki meilės kartais irgi ne ką daugiau, tik kaip sunku jį žengti...
Papildyta:

Tas "taip" reiškia ne kad štai mes užaugom iki tos tobulosios idiliškos meilės ir viskas, ko tereikia, tai vien ja džiaugtis ir nieko ginkdie nekeisti, kad toji meilė nesugalvotų kur išskristi kaip kanarėlė iš narvelio. Santuokos "taip" reiškia, kad nuo šiol pradedam eiti kartu vienu keliu, įsipareigojam nežiūrėti pro pirštus į pasitaikančius sunkumus, spręsti tai, kas bent vienam iš mūsų atrodys problema - visa tai įeina į APSISPRENDIMĄ. "Nesutapę charakteriai" byloja, kad arba žengta į santuoką jai nepakankamai pasiruošus, arba nepakankamai stengtasi keistis kartu, kaip vienam vienetui - šeimai.

Mes su draugu apsigyvenome kartu po 2 metų draugystės, vestuvių iškelti tiesiog neturėjome galimybių, nes patys buvome studentai. o kad tėvai keltų mūsų šventę, man tas variantas netenkino nes tad prasideda ne mūsų šventė, o tėvų...
Aišku buvom visokių kalbų, tipo ką žmonės pasakys.. sakau gerai, tegu visi giminės sumeta man pinigus, aš išsikeliu vestuves, lengva jiems pasakyti, kelkit...
Praėjo kuris laikas, perkame sau butuką, kelsime ir mažą šventę, bet ne kitiems o sau... kur bus tik artimiausi žmonės...
Manau pagyventi prieš vestuves ne reikia, o būtina nes tada tikrai pažysti žmogų iš visų pusių, o ne geriau prisiekti Dievui kad mylėsite iki grabo lentos, o po pusės metų nešti pareiškimus skyryboms kam to reikia? aš turiu tuos atvejus kai abu ateina iš tėvų namų
Praėjo tie skaistybės laikai, pagyvenkite dėl savęs, o ne dėl kitų, juk jie jums sviesto ant duonos neužteps...

Nuo supratimo, "kam to reikia", viskas ir priklauso. Man santuokos reikėjo tam, kad gaučiau Dievo palaiminimą ir lengviau būtų susidoroti su sunkumais, kurie gali iškilti šeimoje, o ne tam, kad tokia visa pasipuošus "atsiskaityčiau" Dievui, kad jau dabar myliu pakankamai, jog jau pasiekiau tą meilės "everestą", kad jau visą likusį gyvenimą būsiu įsimylėjus iki ausų. Na ir nenunešėm po pusės metų pareiškimų skyryboms, ir mylim vienas kitą ko gero labiau nei vestuvių dieną.
Papildyta:


Papildyta:

Būtina neturėti galimybių susituokti ar kaip čia logiškai susieti tokius teiginius?

1. Turiu tau klausimą, kas tau vestuves kėlė? galiu didelį procentą duoti kad tėvai i tuokėtės, ne dėl to kad jau patys labai to norėjote, o dėl to, kad tėvai kaip ir spaudė, nes kitaip nebūtų leidę kartu gyventi...
jei ne taip,. atsiprašau, bet tokia situacija būna daugumai, ypač kai jie yra jauni ir gyvename tame pačiame mieste kaip ir tėvai... (na tikiuos būsi atvira)
Tas paskutinsi sakinys buvo tik kad man nelabai rūpi kas sako aplinkiniai, jau senai esu savarankiša ir nepriklausoma nuo tėvų...
2. Kai pradėjome draugauti buvau 1 kurse, vyriokas 2. Buvome tik studentai, kurie gyveno iš stipendijų ir mėgavausi meile, o paskui su laiku nusprendėme kad mums daug paprasčiau ir pigiau gautųsi kad gyventumėm kartu, nebereikėtų lakstyti iš vieno miesto galo į kitą. bet apie santuoką dar minčių nebuvo, nes vienas kito nepažinome tiek, kad surištumėm gyvenimus amžiams...
Va praėjo nemažai laiko, visko patyrėme ir esame tvirtai nusprendę, kad jau esame pasiruošę santuokai, nes šiaip jau šiema pas mumis yra ir be anstpaudo pase

p.s O dėl meilės iki ausų, na duok dieve.. nes aš netikiu ja, svarbu būtų pasitikėjimas, ramybė, šiltas jausmas... su laiku meilė praeina, lieka didelis prisirišimas prie tau mielo žmogaus... daug bendrų interesų... ir dabar kai jau mes beveik 5 metai kartu (nors ne santuokoje), bet patikrinę vienas kitą, galime sakyti tikrą TAIP