QUOTE(uogaaa @ 2007 05 09, 23:14)
O as atleisti tai neatleidau ir manau niekada neatleisiu

. Tiesiog mes gyvename su tuo, as karts nuo karto tai prikisu, kad jis nepamirstu kaip mane pazemino, isdave ir iskaudino

. Ir is tiesu, kai TAI suzinojau, buvo sunku toliau gyventi gal koki pusmeti, jau net maniau, kad nieko nebus. Taciau kuo toliau, tuo labiau viskas grimsta uzmarstin, ir dabar jau manau, kad gal mes ir neisiskirsim (zinoma, jei tai daugiau nepasikartos). Meile nugalejo

. Bent jau siuo metu mano tokios mintys. Nors ir dabar kartais atrodo, kad jo nekenciu. Manu viskas priklauso nuo to, kaip vyras po to elgiasi
Papildyta:
Manau, kad viena sansa zmogui visada reikia suteikti. Net nebutinai sioje situacijoje. Mes gi zmones, visi klystame
Visiskai pritariu, pradzioje, is tiesu, labai sunku atleisti, kartais ir koks priekaistas issokdavo, nors buvom susitare, kad jei liekam kartu, bandom is naujo klijuoti, vadinasi, pamirstam kad buvo...., praejo 6 metai nuo to, tai nebeprimenu sito jam ir aprimo nuoskauda. Nors, po dvieju vaiku, isejau i darba, pasikeiciau, tapau komunikabilesne, dabar dazniau vyras susierzina...
Bet, jei einam i naktinius klubus, einam atskirai...