QUOTE(Dindilin @ 2008 01 14, 13:14)
Mano berniukas , nors auga nepilnoje šeimoje, nėra apleistas abiejų gimdytojų. Su tėvu palaiko nuolatinį ryšį.
Mane labiausiai kankina mintis, kad kasdienybėje sūnus nemato vyriško pavyzdžio, ta prasme, šeimyniniame gyvenime.
Žinau, kad kitaip nebus ir jo niekaip nekompensuosiu.
Kartais bijau, kad sūnus nemokės gerbti savo žmonos, nemokės gyventi partnerystės principu.....nes tokio pavyzdžio nėra.....
Aš savo pirmąjį sūnų užauginau praktiškai viena. Padėjo mama, po to kurį laiką gyvenau su antru vyru, bet ir vėl išsiskyrėme. Todėl paauglystė ir visi sunkesni periodai buvo ant mano pečių. Ir ką - užaugo vaikas, neiškrėtęs praktiškai man jokių paauglystės netikėtumų, esame draugai ir džiaugiuosi, kad tokį sūnų turiu.
Bijojau to paties - kaip be vyro vyrišku užaugs. O ir užaugo. Mano keli auklėjimo principai:
Buk drauge ir draugiška.
Sudarydavau plačią "leidžiu" skalę ir tik reikšmingomis situacijomis, pasakydavau - "ne". Tada dar pabrėždavau, kad tu gi žinai, aš tau leidžiu viską ko paprašai, bet jeigu sakau ne, tai ir reiškia "ne" ir draudimas yra pagrįstas. (Ne visada aiškindavau pagrindimą, kartais sakydavau - mamos širdelė taip sako)
Jei bendraujate su vaiko tėvu, reikia demonstruoti šiltus, vienas kitą suprantančių ir susišnekančių santykį.
Viktutei patarciau pabandyti berniuką paversti savo patarėju ir pagalbininku. Tarkim dėl sesės, pasitarti su juo ką nors kaip geriau daryti, kaip padėti sesei ir t.t. Kad berniukas jaustusi turintis sprendimo galimybe, dalyvavimą kartu ir atsakomybe. Manau jis nori savotisko demesio ir jo ivertinimo.