Kaip mylėti savo anyta

Myleti anyta gal tokiu yra bet saviskes...geriau lai buna ji sveika
Busiu pati anyta ir manes mylet nereikia , svarbu gerbtu mane ir mano nuomuone. ir gyventu atskirai
Papildyta:

labai suprantu tave ...as gyvenu pas anyta jau 15 m ir zinai..pavargau ir verkti ir prasyti kad iseitume kazkur atskirai.. uztat igijau neapykantos jausma . Laukiu soc busto nes jau siemet tureciau gauti, bet sapnuoju ir jaulagaminus beveik dedu

tvirtybes tau nes vyrams sunku palikti mamas ypac jei jie vienturciai.

sekmes tau , gal pavyks ikalbeti vyra
Papildyta:

koks nemalonus jausmas yra neapykanta... Paremta daugybe nuoskaudų. Norėčiau, kad ta poniutė man būtų 0 vietoje, nes tas jausmas graužia iš vidaus, nuolat lenda į galvą ir išsiurbia daug energijos. Kaip to atsikratyti??? Nebesilankau net pas ją, bet vargu ar kas bepadės, kai žinau, kad pastoviai verda intrigos :/

[quote=otnesakysiu,2011 03 22, 00:44]
[quote=dovile01,2010 01 27, 15:54]
Gal aš čia jokios naujienos nepasakysiu, ale skaitau dabar E.Frommo knygą "Menas mylėti" ir štai ką radau:
"Nesavanaudiškos" motinos poveikis nedaug kuo skiriasi nuo savanaudiškos; beje, jis net pavojingesnis, nes motinos "nesavanaudiškumas" neleidžia vaikui jai priešintis. Jis jaučia pareigą neliūdinti jos. Po vertingumo kauke jie yra mokomi nemėgti gyvenimo."[/i]

Gal tai ir paaiškina, kodėl jie taip gina savo mamas, nors akivaizdžiai būname teisios mes?...
[/quote]

"Otnesakysiu", klausei patarimo kitoje temoje apie anytas. Tai štai, įdėmiai pasiskaityk šitą temą, kiek moterų pasisakymuose yra nuoskaudų, nevilties, neapykantos... Kaip aš jas suprantu. Per 7 metus santykių su savo anyta įsivariau vos ne nervinę ligą. Sunku atsiriboti, neimti į galvą, nesinervinti... kai pagalvoju apie ją, vyro seserį, uošvį, tai užverda kraujas, rodos, sudraskyčiau juos visus... Tuomet tarsi jaučiu, kad trumpinu sau gyvenimą tiesiogine to žodžio prasme. Jau ne viena čia rašė, kad dėl tam tikrų jausmų savo anytoms jaučiasi tarsi nenormalios, norėtų kreiptis net į psichoterapeutą/prischologą pagalbos. Taip ir man kartais atrodo. Bet kai pašneku su kuo nors, pasidalinu savo nuoskaudomis, sulaukiu objektyvaus palaikymo ir suprantu, kad vis tik problema ne manyje. Ne tokios vyro šeimos aš norėjau, aš šiaip nesu konfliktiška, esu šeimyniška, kaip aš norėčiau nuoširdžių, nesumeluotų, šiltų santykių su vyro šeima! Deja, deja to nebuvo ir tikrai nebus. Aš tiesiog negaliu leisti man šikti į dušią, būti neteisingai interpretuojama, be pagrindo kažkuo įtarinėjama. Dabar, su savo turima patirtimi šioje sferoje, dėčiau į kojas nuo savo vyro (kad ir koks jis idealus yra, neskaitant jo šyzikų šeimynėlės) jau per antrą pasimatymą, t.y. tuomet, kai pirmą kartą supratau, kas per paukštis mano tada dar būsima anyta. Progų dėti į kojas per 6 metus iki vestuvių buvo ne viena ir ne dvi, ir dievaži, tikrai bandžiau ir, jei ne mano vyro pastangos klijuoti mūsų santykius, tikrai mano ir pėdos toje šeimoje jau seniai būtų ataušusios. Turbūt posakis meilė akla yra ne iš piršto laužtas, nes nepaisant visko, ėmiau ir ištekėjau už jo.
Jei ketinat kurti šeimą ir įsigyti akivaizdžiai konfliktišką anytą, turit turėti absoliučiai šaltus nervus ir būti stipri asmenybė. Antraip daug, oi daug jums tai kainuos... ir aš čia ne apie pinigus. Ir kas baisiausia, tai niekada nesibaigs, kiekviename gyvenimo etape spręsit atitinkamas problemas - vienokios jos prieš vedybas, kitokios gimus vaikams, kuriantis/tvarkantis savam būste ir t.t. Tokie žmonės visuomet ras nišą pagadint gyvenimą.

Logiškai pagalvojus, tai tiesa, anyta gi nepasikeis. Bet vis norisi naiviai tikėti, kad dėl vaikino yra vilties... Paskaičius Jūsų patirtį ir ne tik Jūsų, ima rankos svirti... Tikrai baisu pagalvoti, kad visą gyvenimą reikės gyventi ant nervų pakrikimo ar skyrybų ribos... Niekad anksčiau nepagalvojau, kad vienas žmogus gali taip apkartinti gyvenimą!!!

Oj, kaip aš Jus visas suprantu. Mano anyta irgi ne iš geriausių.. Aš esu tyli, kenčiu, bet sykį kad rėžiau.. Pusmetis, kai jos nematau Bet pas mus tokia situacija, kad ne tik žodžiais ji savo "meilę" man parodo, apkalba, moko gyventi, vyrui pasakoja, kad mane paliktų, nes esą aš "tokia/anokia".. Ji specialiai kiršina mus.. girdydama mano vyrą Kai tik nuvažiuodavom į svečius savaitgalį, ji tik šast - vakarienę ant stalo, bonkelę.. Ir ką, stikliukas vienas, du - vairuot jau B negali. Trūko kantrybė. Ir ačiu D, maniškis irgi atėjo į protą, nes ten nesilanko.. Gindavo jis mane, gina ir dabar, nes mamelė vis paskambina ir pakolioja, paprotina kaip įprasta..
Suprantu, vyrui irgi sunku, bet visą gyvenimą kentėt mums, jo šeimai.. Ne.

Aš irgi manau, kad tokie žmonės visada ras būdų, kaip kištis, kol jų nepastatysi į vietą. Sėkmės, merginos, aš su Jumis

o uz ka ja gerbti reikia? Kuo ji ta pagarba jau nusipelne?

Myleti nemyliu, gerbti negerbiu ( ta prasme, kaip gerbciau kaip konkretu asmeni uz konkrecius darbus, savybes, isitikinimus). I jos gyvenima nesikiso ir lygiai to paties reikalauju is jos - kad nesikistu.
O toliau, na yra jinai tai yra - kaip tam tikras priedas prie sanykiu ir viskas.
pasirupinti, kad vyras per sventes ( pvz kaledas) veztusi ir dovana, man nesunku - na buna sudarytas sarasas, kam "reikia" dovaneles nupirkti ale vaiku mokytojos, gydytojos, tai va tame ir anyta su vyro sesemis buna ir viskas.

Suprantu. Ir tikrai nėra teisūs tie žmonės, kurie sako, kad nieko čia tokio, gi ne su anyta gyventi reiks, o su vyru, atseit nesvarbu, kokia yra anyta. Gal ir ne kartu gyvensi, bet ji ir kartu visa jo šeima kaip kokia šmėkla jūsų gyvenime bus visada. bendrausi- nebendrausi, susitikimų skaičių sumažinsi iki minimaliausio, vis tiek juk atsiras laiko tavo brangiausiam smegenis praplaut, padaryt įtaką vienaip ar kitaip.
Be abejo, turint vyrą, už kurio jaustumeisi kaip už sienos ir kuris visuomet stotų tavo pusėn, galima surizikuoti. Bet ar taviškis toks? Nežinau, ar ilgai jūs draugaujat ir kiek spėjai jį jau pažinti, bet pabandyk sau atsakyt sąžiningai, ar jis nėra mamūnėlis, kuriam po šiai dienai mamytė vaksuoja batus ir sudėlioja nosinukus į kišenaites? Nuo tokio mamytę bus labai sunku atmušt, kaip, beje, ir jį patį nuo mamytės.

As su savo anyta sutariu saltai, bet kartu ir mandagiai. Mandagiai bendrauju tik del to, nes ji zymiai vyresne uz mane. Jei galeciau tai isvis nebendrauciau ir pamirsciau apie ta egzistuojanti zmogu ji tiek yra prisakiusi skaudziu dalyku, bet viena syki pasiunciau ja na... po to santykia laikinai nutruko , tai dabar tokie salti ir abejingi...

dar ir kaip ras
Jos gi kaip gyvates gelia ..

Oi, merginos, ir aš turiu tą gėrį... Jau 12 metų. Ji gyvena ne Lietuvoje, bet taip sugeba nervus patampyti, kad oi oi. Buvau visokia: gera, bloga, dovanojau dovanas, pasitikdavau šiltai kai atvažiuodavo, atsikirsdavau, neleidau lipt ant galvos, ir taip pat šalta ir abejinga. Visokia, niekas nepadėjo, visada buvau pati blogiausia. Dabar yra tokia situacija, kad mes iš vis nebendraujam, įvyko konfliktas ne dėl mūsų kaltės, ji savo sūnų pasiuntė na... (bet jos akimis, tai dėl to konflikto aš kalta) Dabar tyla, ji pasisavino mano daiktus, maždaug už 500 lt, ir nesiruošia man grąžinti, nes taip keršija. Mėgina prieš mus nuteikti visą giminę. Tos istorijos nepasakosiu, nes net nenoriu. O maža ką, dar ji paskaitys. Per tuos 12 metų supratau vieną, kad nepasikeis niekas, kad ir ką aš bedaryčiau, vienintelė mano užduotis yra pakeisti požiūrį jos sūnaus, t.y. mano vyro į ją ir kad jis pradėtų užstoti mane prieš ją. Ir per 12 metų darbo jaučiu, kad man po truputį pavyksta. Ir kad ir kas beatsitiktų aš būsiu mandagi, kaip sakoma duok durniui kelią. Dirbu šiuo klausimu su savim labai stipriai, nes greitai laukia susitikimas su ja. Žiauriai sunku, kažkada atrodė neįmanoma, bet padarysiu viską, kad ji galvotų, kad man viskas dzin. O tada aš ir nugalėsiu. Nes, mamos, 100 proc jūsų anytos gyvena gerai, kol mato, kad gali jums gadinti gyvenimą, kai pamatys, kad ji jūsų nebejaudina, tada bus jūsų pergalė Tada džiaugsitės jūs, bet tai padaryti laaaabai sunku, aš nežinau ar man pavyks, bet pasistengsiu iš visų jėgų. To linkiu visoms

stiprybės tau! ir užuojauta. Kaip baisu, kad tik po 12 metų pasiekei rezultatų... Bet svarbu, kad pasiekei, sveikinu!!! Kaip pavyko nors kiek vyrui atmerkti akis???

Mielosios,
reikai tik suprasti kad kiekvienas is musu turime tik SAVO poziuri i gyvenima, visi mes manome kad musu vienu poziuris yra geriausias.
Su anytom kyla problemu todel, kad ji vienas is artimu- svetimu zmoniu uzauginusiu ir issauklejusiu jusu vyra/drauga. Gerbkite jos buda, taciau atraskite savo BUDA taip pat.
Kuo daugiau laiko praleisite atskirai - tuo geriau. Kai anyta pazins jus ir jusu buda - maziau kritikuos nes matys kad jos sunus sveikas ir gyvas:)
O jei nenustos kritikuoti - ziurekite kaip jusu vyras reaguoja i tai - jei palaiko jus - valio! jei ne - taip ir gyvensite vargdamos:(