1-oji mama, auksinės kantrybės tu žmogus 
belieka džiaugtis, kad vyras tavo pusėje, o ne mamai pritaria. juk iš tikrųjų-jei jos sūnus laimingas, tai ko eit ir išsakinėt savo galbūt nepagrįstas nuoskaudas svetimiems? 
belieka džiaugtis, kad vyras tavo pusėje, o ne mamai pritaria. juk iš tikrųjų-jei jos sūnus laimingas, tai ko eit ir išsakinėt savo galbūt nepagrįstas nuoskaudas svetimiems?
QUOTE(1-oji mama @ 2006 01 14, 18:31)
Paskaičiusi jūsų moterytės pasakojimus, tiesiog sušukau savyje:" Dieve, tai ne tik man taip yra!"
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(11 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(11 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
QUOTE(1-oji mama @ 2006 01 14, 18:31)
Paskaičiusi jūsų moterytės pasakojimus, tiesiog sušukau savyje:" Dieve, tai ne tik man taip yra!"
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(8 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(8 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
QUOTE(1-oji mama @ 2006 01 14, 18:31)
Paskaičiusi jūsų moterytės pasakojimus, tiesiog sušukau savyje:" Dieve, tai ne tik man taip yra!"
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(8 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
Aš santuokoje jau3m. Iš pradžių nesuprasdavau, ko visos ant tų anytų užsisėdusios.sakydavau, mano anyta gera ir mums viskas klostosi gerai.Iš ties buvo labai paslaugi, gera, maloni. Nors aš jau pirmą kart susitikus iš jos vienos frazės supratau, kad su tuo žmogumi man būtų sunku bendrauti. Dar tada net nežinojau, kad būsiu jos marti. Susituokėme, lankėmės įvairiomis progomis ir keletą kartų į savaitę.Šalia mūsų gyvena. Man viskas buvo gerai, as ja gerbiau,liepdavau vyrui paskambinti, ragindavau, kad jau reikia aplankyti, niekada nekonfliktavom, viskas buvo kultūringai.Kokios šventės- aš galvodavau, kokias čia dovanas nupirkti, kaip smagiau, maloniau nustebinti ir pan.Tai gaudavosi naturaliai. Ji irgi kviesdavo dažnai mus pietų.Ir atrodo buvo viskas gražu.Tiesa, uošvis jūreivis, tiek jo tematom.Ji gyvena su savo mama ir 13m. jaunesniuoju sūnumi, kitas sūnus irgi jūreivis. Mano vyras vyriausias, taip pat buvo iki mūsų santuokos jūreiviu.Mama skaudžiai išgyveno jo pasitraukimą iš jūros, motyvuodama, kad l. daug pinigų sukišo, tam kad išeitų sūnus į jūrą. Tačiau ji susitaikė, bent jau taip atrodė.
Kai pastojau, jaučiausi ne kaip, pykino.Uošvienė sakydavo:" kaip įdomiai, kad tave pykina, manęs niekada nepykino, jauciausi l. gerai, mh...pykina.."Ar neironiška,juk ir filmuose nėščias pykina. Vyro gimimo dienos proga l.ėmė skaudėti šonas, tiesiog nepaėjau.Buvau 7men.Pati atėjusi sveikinti sakė, kad vertėtų greitąją kviesti. Aš raminau, kad viskas bus gerai, stengiausi būti linksma ir maloniai leidom vakarą. Net nežinojau, kad darau eilinę nuodėmę uošvienei.
Kai buvau8-ame mėn. vieni pokalbio metu ji atvėrė savo sužalotą širdį.Susakė visus mano nusižengimus padarytus per visus metus." Tada gimtadienį nebuvo nė vieno karšto patiekalo!O davaną tai apie 250lt.atnešėme.Tu gal kaip ir tavo senelis skrudžė" Na, taip tada buvo tik saldus stalas, nes baliaus nekėlėm.Atrodo pati suprato mano padėtį. prikišo, kad dažnai kviečia mus pietų, o aš niekada . Ateina pas mus vakarais penktadieniais, jei ką siūlydavom kratydavosi, nes vis iškrovos diena, sakydavo" nešokinėkit, nieko nereikia, atėjom nepavalgyti, o pabendrauti". O še tau, kad nori.Pagal ją esu akiplėša, vis prikišu savo mokslus( nepatiko, kai sakydavau"aš skaičiau...") Naujus metus nutarėme sutikti su vyru namie ramiai vieni, nes man jau buvo sunku kur nors eiti, ilgai sėdėti(8 mėn.)Sakėm, gal tik ateisim 24val. susisveikinti.O, Dievuli, dar tokių Najųjų nebuvo-taip viską sugadinau." Jei ne tu, mano vaikas butų buvęs su manim.."Nors vyras ir abu sūnūs mirkdavo jūroje.
dar daug man susakė,aš verkiau,atsiprašinėjau .po to, kai išėjo net isterikavau(žinot nėsčiosios emocinė būklė).Nieko atsiprašymai nepadėjo, jau3m., oji apie ta patį kitiems varo(atsigirstu).
Nuo to laiko nežinojau kaip elgtis, kaip ką pasakyti, kad vėl nebutų panaudota prieš mane.Pradėjau ir aš mintimis priekabiauti prie jos veiksmų, žodžių, į ką seniau nekreipdavau dėmesio. nebepasitikiu ja, nenoriu palikti vakelio, nes po to vis prikiša savo pagalbą, kurios labiau teikia mano tėvai. Kie mano vyrą myli, gerbia. Mus remia ir morališkai ir finansiškai, mes su vyru labai gerai sugyvename,ar neturėtų tuo mama džiaugtis. Aš esu gana lėtoka, intravertė-netikau.Dabar gavo antrą marčią-smarki, rėžia tiesiai šviesiai- jau daug kartų susibarė.Nors kai dar tik draugavo sūnus, tai man labai ją girdavo. Kai tik su ja konfliktuoja, tai tuoj mane prikiša:" abi jus sąmokslaujat prieš mane..".O mes su ja beveik nebendraujam.
Prieš pusmetį apturėjom dar vieną pokalbį, kur jau aš nebeištvėrus atsigirstų dalykų viską išsakiau ir paprašiau sakyti tiesiai ir tuoj pat, one kitm ir ne po metų. Atrodo susitaikėm, apsikabinom, šiemet savo rankomis dovanėles kalėdines dariau ir karšti buvo per gimtadienius, jau atsipalaidavau, bet ir vėl girdžiu iš kitų...O prie akių labai gera, maloni, kaip visada. Ilgai save graužiau, kad esu bloga, niekam tikusi marti, klausiau kitų patarimo,daug verkiau, nemiegojau naktimis. Nutariau-ar stengiuosi ar nesistengiu rezultatas tas pats-vistiek esu MARTI KAKLO GALE KARTI Svarbiausia daryti taip, kaip čia rašė viena mamytė" elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi",bet neperdėtai, natūraliai. aš gerbiu savo anytą, bet nesidrysiu sau galo, kad jai tai įrodyčiau. Pagaliau mano pareiga rūpintis savo šeima, o ją kaip sako vyras atlieku puikiai.
Gal kada viskas ir susitvarkys. Ačiū Dievui už gera vyrą ir už nuostabią dukrytę bei tėvelius!
atsiprašau noriu pakeisti ne11-ame, o8-ame mėn. nėscia.Jau visai galva susisuko.Dukrytei1m. ir11 mėn.,tad kažkaip tas11 užsifiksavo.
QUOTE(1-oji mama @ 2006 01 14, 22:48)
atsiprašau noriu pakeisti ne11-ame, o8-ame mėn. nėscia.Jau visai galva susisuko.Dukrytei1m. ir11 mėn.,tad kažkaip tas11 užsifiksavo.
aaaa nu dabar aisku
nu nezinau reikia kazkaip susitaikyti, kad visiem neitiksi. Ir savim labiau pasitiket ir save mylet. O sneka kas ka nori. Svarbu vyrui ir vaikam gerai 
QUOTE(agnita @ 2007 01 06, 15:06)
anyta ir bus anyta, nieko nepakeisi 
tikriausiai ner tokios, kuri savo sunelio negailetu, cia svarbu vyro poziuris i visas situacijas 
tikriausiai ner tokios, kuri savo sunelio negailetu, cia svarbu vyro poziuris i visas situacijas 
o vyras visada tik gerai apie savo mama, nieko blogo nesu girdejusi, tai baisiai erzina mane
mergaites, o kieno puseje turi buti vyras? mano uosvene tiek eda gyvenima, kad nebegaliu, bet as visak issakau vyrui, kad jis jai lieptu nesikisti, kazin jei pati jai pasakyciau? kazin kaip vyras reaguotu?
