as savo anytai, dar mums su vyru draugaujant, ziauriai netikau...buvau per prasta ir pan. susituokus....vis auklejo, komentavo, aiskino....
taciau buvau kantri...vyrui buvo labai sunku, nes is savo mamos klausydavosi apie mane, o is manes apie mama....
taciau kantrumas duoda neitiketinu rezultatu.
mano anyta protinga moteris turinti atitinkama statusa ir seimoje ir darbe, ji vyresne, reiskia protingesne ir su patirtimi....kam man su ja kovoti jei as bent is pagarbos vyresniam zmogui turiu buti tolerantiskesne ir supratingesne bei lankstesne...
galiu pasakyt, kad dabar kai as pati, kaip asmenybe tapau brandesne, nebesu maistininke, mes su anyta sutariam gerai. leidziu jei spresti kazkokius klausimus liecianciu musu seima (taciau tai nereiskia, kad bus kaip ji nori) ir visos puses yra patenkintos.
manau, priestaraujant ir kovojant uz savo tiesa (kokia ji bebutu), nepasieksit seimoje pilnatves. kartais reikia nusileisti ir po kurio laiko tos "kancios" bus ivertintos.
svarbiausia nepasiduot emocijom, o viska daryt su protu
tada ir su vyru santykiai bus geri ir su anyta