Pirma gimdziau su ekstriniu cezariu. Pooperacinis laikotarpis buvo labai lengvas, bet va nuotaikos - didelis, siaubingas nusivylimas, netgi kaltes jausmas - ne to linkejau savo vaikui, nors tikrai ne nuo manes tai priklause. Antra pagimdziau pati. Gimdymas nebuvo pats lengviausias (visgi gimda viena syki jau pjauta, o dar ir saaugos aplink). Pogimdyminis laikotarpis lengvas, nuotaikos

, atrodo, issigydziau pagaliau ir ta giliai tunojusi kaltes jausma, pradejau drasiai kalbet ir apie pirmaji gimdyma...
Po pirmo Cezario, dauguma gydytoju primygtinai siule antra karta daryti planini, taciau kadangi medicininiu parodymu tam nebuvo, isprasiau galimybe pameginti pati. Is tiesu niekada gyvenime nesirinkciau Cezario savo noru. Ir tai jau ne tik isitikinimai, bet ir buvusiu gimdymu patirtis bei zinios.
Antra vertus, kad musu visuomene tikrai nebrandziai reaguoja i cezarius - irgi tiesa. Jei ir suzino, kad tai buvo medicinine butinybe, iskart pasuka kalba apie tai, kad va, anais laikais, tai moterys buvo stiprios... (nuklystant i sona - mano diagnoze, nors ir pakankamai reta, budavo ir anais laikais: neisgyvendavo nei gimdyve, nei kudikis...) O jei isdristi pasiguosti del savo neissipildziusiu lukesciu, blogos savijautos po operacijos ar dar ko - "nustemba"

: taigi ko cia blogai jaustis, juk negimdei - Tau gi Cezari padare ???
QUOTE(Meda01 @ 2007 04 13, 21:17)
O kai gimdant natūraliai plyšta ir t.t., o paskui savaitę nei sėdėt, nei gulėt, nei atsiprašant į WC negali eiti, tai čia ką geriau

...., nu nežinau, manau, kiekviena mes galim pasirinkti kaip gimdyti ir aš pvz nieko blogo nematau, kad ne visos nori kankintis gimdydamos natūraliai, aš viena iš jų
Kaip ir rasiau - antrasis gimdymas nebuvo lengvas. Ir plysau, ir kirpo siek tiek (tiesa negiliai, raumenys liko sveiki). Ko gero, ta pacia pirmaja savaite fiziskai geriau jauciaus po Cezario. Taciau tai tik savaitele nepatogumu (galiu pasakyt, kad "liaudyje" tie nepatogumai tikrai smarkiai perdeti, bent as buvau daug labiau prisigasdinus).
O Cezaris yra operacija. Perpjauti pilvo preso raumenys, perpjauta gimda sugyja toli grazu ne per viena savaite

... Skausmai nera tokie astrus, taciau jie tesiasi gerokai ilgiau. Taigi kalbant ne apie pirma, o tarkim apie ketvirta penkta savaites, tai Cezario pasekmes dar ojojoi kaip jautesi, o naturalu gimdyma buvau jau pamirsusi. Be to, jei pas ka po operaciju yra polinkis i saaugas, tai jos duos apie save zinot visa gyvenima, aisku labiausiai - per busimus nestumus...
Vienintelis momentas, kad po antrojo gimdymo su vyru apie...

pagalvojom daug veliau nei po Cezario (kadangi esu nediduke, gimdymo takai per naturalu gimdyma nemazai nukentejo). Tas tiesa. Taciau pasverus, visgi MAN - naturalaus gimdymo patirtis buvo gerokai linksmesne. Neagituoju ir tuo labiau nesmerkiu - tik dalinuosi patirtimi. Nors velgi - pas kiekviena ji gali buti vis kitokia

, ir labai labai daug kas priklauso nuo valios ir nusiteikimo.
Kalbant apie vaikus... Pirmagime pirmaisiais gyvenimo metais buvo netgi ramesne. Taciau ir negime pridusus, tik sirdies toniukai buvo truputi pakite, bet kadangi procesas uzsiblokavo ir gydytojai jau itare, kad kazkas ne taip, tai buvo pasiruose ir labai staigiai ja iseme, nespejo nieko bloga nutikti

. Tiesa vos gimusi, kuo tvirciausiai laike galva - buvo smarkiai padidintas raumenu tonusas. Del to teko pasibastyt po neurologus, fizioterapeutus, dare galvos smegenu tyrima... Santariskese sake, kad cezarinukams taip nutinka daug dazniau - nekeliave per gimdymo takus, o staigiai istraukti "per virsu", jie patiria nemaza soka... As pati - nezinau kiek tame tiesos, o kiek - gydytoju noro viskam rasti logini paaiskinima

. Bet kuriuo atveju jei to pasekmes ir jautem, tai tik pirmuosius gyvenimo metus.
QUOTE(minte @ 2007 04 14, 09:39)
Kas idomiausia, dazniausiai uz cezario operacija "del patogumo" muru stoja tos, kurios pacios nebandziusios gimdyti naturaliai...........
paprastai TIK tos