Aš pati labai pasižymėjau
Prisirašiau sau pradinėse klasėse labai riebių ir didelių, netelpančių į langelius penketų į pažymių knygelę
Mokytoja iš karto pastebėjo, aprėkė, ėjo mama po to aiškintis
O tada gi laikai buvo, kad dažnas vaikas bijojo kažką tokio daryti, dauguma geručiai buvo, net bernai, o aš mergaitė
Lauke pasigaudavau vaikus ir tyčia juos mokydavau tikėti į Velnią
Jie aišku per laiką išsitardavo tėvams, tai irgi nueidavo atgarsiai iki mano tėvų. Nepaisant to, lankydavau bažnyčią ir kaip aniuolėlis eidavau dar ir su baltais rūbais, ten priekyje kunigo klūpėti, nes pamačiau, kad saldainius ten dalina už dalyvavimą. Ir labai norėdavau pirmauti, būti priekyje kitų. O deja, nebuvau mažiausia ūgiu. Pastoviai pirmaudavo toikia mergytė Krisitna, nes mažiausia būdavo, bet kadangi eilutės dvi, sustoja vaikai su tais baltais rūbais į dvi eiles ir po to išsiskiria į abu šonus, tai stodavau prie tos Kristinos ir pritūpdavau. O užsidėjus tą baltą apdarą tai nesimato, kad aš pritūpus. Ir ateina ten jau ta kuratorė, pamato, kad aš neva irgi maža kaip Kristina ir palieka mane pirmą stovėti
O aš kad neišsiduočiau taip ir krypuoju pritūpusi ir vedu chebrą iš paskos savęs. Bet aišku, nepritūpėsi visą laiką ir per mišias jau niekaip nebegaliu ir išsitiesinu. Tai vyriausia mergina pamato per mišias ir perstato mane tolyn tada
Bet kitą kartą aš vėl taip darau, nes ir vaikai keičiasi ir tos kuruojančios merginos, ir niekas manęs taip neįsimena
Be to, dar ir vaidindavau, kad man bloga pasidaro tenais priekyje, nes pamatydavau, kad kitiems realiai irgi būna bloga ir eina ten Zakristijon atsigerti, pakvėpuoti. O aš primetinėdavau, kad man bloga ir einu vidurin prieš altorių, žegnojuos neva vos ne griuvinėdama ir lekiu pabūti Zakristijon. Labai man pabosdavo per visas mišias ir norėdavau veiklos. Arba dar vaidindavau, kad man bloga nuo tų gintaro dulkių ar smilkalų, kai kunigas ten juos pakrato, nors iš esmės man bloga niekada nebuvo, net patikdavo tas kvapas. Bet tai norėjosi gi dėmesio centre pabūti
Po to esu išlaisčiusi brangią tėvuko degtinę, praktiškai tris litrus ant vaikų, nes radau balkone ir laisčiau žemiau esančius vaikus, galvodama pagal kvapą, kad ten koks skystis nuo kokių raugintų agurkų likęs, o vaikai gi ne galvoj, kad tas skystis nuo agurkų drumzlinas turėtų būti.
Tiesa, man pabosdavo ir mokykloje pradinėse klasėse ir jau užnorėdavau namo. Mano mokytoja buvo tokia gana jautri asmenybė, vyresnio amžiaus, tai aš nužiūrėjau, kad ji išleidžia namo tuos vaikus, kurie pasiskundžia, kad jiems kas skauda. Tai aš išmokau apsiverkti ir apmeluoti, kad galvytę skauda ar pilvuką ir ji iš karto išleisdavo mane namo. Išeidavau laiminga laiminga, laisvas paukštis. O namie nieko nebūdavo, nematydavo, kad aš anksčiau grįžau. O nuo penktos klasės kažkaip jau buvo ne lygis virkauti, tai sugalvojau kitą būdą. Atseit einu pas dantistę ir jei kokia nuobodi pamoka ar koks kontrolinis žinau, kad bus, kurio nenoriu rašyti, tai aš neateinu į pamokos pradžią ir pabūnu kur pasislėpusi mokykloje. Iš namų turėdavau atsinešusi kokį tais purškiklį gaivinantį burnos kvapą ir prisipurkšdavau, kad jaustųsi kažkas. O kartais net užeidavau pas dantistę kažko paklausti, neva kažkada skaudėjo dantis, kad pažiūrėtų ar viskas gerai. Dantistė matyt nelabai gaudėsi ar pamoka, ar pertrauka tuo metu, nes niekada nėra davusi pastabos, kad kaip tu čia atėjai ar pan. Gal jai tiesiog nerūpėjo. Ir tada jau grįždavau į klasę, dar būdavo koks vaikas pakomentuoja: o, tikrai jaučiasi, kad iš dantistės, kvapą atnešei vaistų
Tai man iš viso ramu, ramu, kad aš tokia gudruolė
Jei dar ką prisiminsiu kada, tai parašysiu. Neduokdie tokio vaikioko kaip aš
Papildyta:
QUOTE(monikaa5 @ 2013 09 14, 21:00)
Aš papasakosiu savo išdaiga.. įvariau nemažai šoko tėvams ir seneliams.
Buvau gal 3-4 metuku. Buvome visi sode.. na ir mano mama sugalvojo iki parduotuvės nueit ( iki kurios nuo sodo geri 2-3km) aš, matyt, labai susirūpinau kurgi ta mama išėjo be manęs ? Ir ką jūs sau galvojate ? Kol niekas nematė išėjau mamos ieškot
Seneliai po kiek laiko pastebėję, kad manęs nėra puolė ieškot visur sode, išieškoję ir neradę ėjo pas visus kaimynus.. įsivaizduojat kiek baimės seneliams įvariau ?
Po to senelis nuėjo iki upės (nuo mūsų sodo apie 200m) ir žiūri stooviu aš mažiukė tam upely (gerai,kad buvo labai negilus) ir jau matyt visa iš tos baimės apsisisioojus.. mamos mat išėjo ieškot panelė
Aišku pasakojant juokinga, bet tada visiems buvo tikrai ne juokinga!
Aš taip išėjau savo tėtuko Palangoje ieškoti, kurioje turbūt tais metais pirmą kartą buvau, tik man buvo 2 metai
Tiesiog buvau lauke su kitu kaimynų berniuku, su kuriuo iš savo miesto atvažiavome ir aš prisiminiau, kad tėtukas kažkur išėjęs ir mačiau į kurią pusę nuėjo. Pasakiau tam berniukui, kad einu tėtuko ieškot. Ir einu sau tiesiai, tieisiai tuo šaligatviu. Net po šiai dienai kažkokius epizodus to atsimenu.
Žvilgteli mama į kiemą, nėra vaiko
Klausia to berniuko kur aš, tas dar jaunesnis buvo, 1,5 kažkur. Tai kažkaip sugebėjo mamai pasakyti, kad išėjau tėtuko. Tai mama už galvos ir bėgte ieškot iš paskos. O aš sau einu, einu laiminga, nieko nebijau. Žiūriu, ateina tėtukas
Tėtuko akys irgi ant kaktos
vienas dviejų metų vaikas šluoja Palangos gatves
Nu ką, pasiėmė už rankos ir vedasi atgal. Atbėga mama akis išpūtusi. Nu ką, viskas laimingai, pasisekė kiškiui drąsuoliui vaikui
