QUOTE(Dujokaukee @ 2007 05 04, 17:25)
Galiu duoti 
Ir taip, antros vietos nugalėtojas:
Brangi mamyte,
Aš neprisimenu tų kūdikystės sapnų, tų dienų, vakarų, tavo jauno veido, melsvų akių, kuriomis tu žvelgei į mane ką tik gimusią. Tada, kai kiekvienas garsas man buvo tarsi muzika, kai man viskas buvo nauja. Savo mažutėmis akelėmis tuomet ieškojau pavasario saulės ir melsvo dangaus, aukso debesų ir sidabro lietaus. Kėliau rankeles aukštyn bandžiau skristi. Jutau tavo švelnias, šiltas rankas, kaip tvirtai mane laikai, kaip ir kadaise, kai padėjai man žengti pirmuosius žingsnius gyvenimo link. Minkštomis pėdutėmis rėmiausi į žemę, padus kuteno švelni aksominė pieva. Mano pirmus žingsnius lydėjo tavo šypsena, ir aš į ją atsakiau savąja. Mudvi puikiai supratome viena kitą. Mažutė būdama aš nemokėjau tavo kalbos, bet žinojau, kaip parodyti, jog aš tave myliu, mama! Aš mokėjau šypsotis! Aš bandžiau tarti pirmuosius skiemenis ir pirmasis mano ištartas žodis buvo šauksmas, prašantis tavo rankų!
Po metų kitų mes bridome per žiemos pusnis, žygiavome upės pakrante, žavėjomės sidabru apaugusiais medžiais, kai prie upės šėrėme antis, tąkart aš dar nesupratau, kaip visgi dėl manęs išgyveni. Tai buvo motiniškas susirūpinimas, kurio niekad, kaip anuomet, nerodei. Visada atrodei rami, pasitikinti savimi, nors tavo širdis spurdėjo iš jaudulio. Tąkart tu jautei, jog savo mažylei mažai kuo gali padėti, bet visgi padėjai. Tavo buvimas šalia visuomet mane šildė ir guodė.
Ilgais žiemos vakarais mes sėdėdavom prie lango ir gerdavome saldžią arbatą su pienu. Aš taip ilgiuosi šio vaikystės gėrimo, kaip ir šilto pieno su medumi prieš miegą. Atsimeni? Tu šildydavai mano kojeles, kol aš gerdavau pieną, nes nenorėjai, jog naktį sušalčiau. Atsisveikinimo bučinys ir aš nugrimzdavau į saldų miegą, kaip tas medus, ištirpęs šiltame piene. Tai vaikystės kvapas. Šilto pieno kvapas. Motinos plaukų kvapas.
Tu gyrei mane už mano piešinius. Ačiū tau, mamyt. Minkštu teptuku liejau spalvas popieriaus lape - stengiausi nulieti tavo veidą. Žinau, dabar šie piešiniai atrodo juokingi, keisti, tačiau be galo šilti, menantys tuos laikus, kai piršteliai dar tik pratinosi, kaip reikia laikyti teptuką. Aš nepiešiau pievų gėlių, saulės zuikučių ar pasakų veikėjų. Piešiau tai, ką mačiau: močiutę, senelį, tėtį ir, žinoma, tave. Tavo melsvas akis, ilgus krentančius plaukus, šiltą šypseną veide. Šiltomis spalvomis šiltus piešinius tapiau. Rausvus debesis danguj.
Kokie tylūs tie rausvi vakarai! Mes sėdime ir žvelgiame į besileidžiančią saulę. Svajojame. Laukiame. Ilgimės. Kartu apglėbusios dangų, mes skrendame rytojaus link, maudomės besileidžiančios saulės spinduliuose, nes mes geriausios viena kitos draugės.
O šiandien man tavęs kaip niekad reikia. Jaučiu, mamyte, tau taip pat sunku. Tavo mažylė jau užaugo, išskleis sparnus, pakils, išskris, paliks gimtus namus. Ilgiesies? Žinau. Man tavęs taipogi trūks. Aš parskridus tave savais sparnais apglėbsiu. Kiekvienąkart apglėbsiu, nors ir šimtą kartų iš eilės. Bet kol aš vis dar čia dar pabūk šalia manęs. Pasėdėk. Mes vis dar galime paplepėti apie mergaitiškus dalykus, kol geriame karštą melisų arbatą. Tokią gaivią bei kvapnią, kaip tos vasaros, kurias leidome drauge. Tu juokiesi prisiminus tas dienas ir aš džiaugiuosi tuo. Man gera, kai tu juokiesi. Kai tu šypsaisi. Man gera, jog tu šalia.
Jau aušta naujas rytas.
Šiandien ne taip, kaip vakar. Ir tu jau nebe tokia. Tiek metų pralėkė... O kiek? Tiek, kiek sidabro gijų tavo plaukuos. Tačiau tu man visada būsi pati gražiausia, mama. Amžinai jauna. Visiems amžiams mano mama. Todėl, mamyte, aš tau dėkoju už viską, kas pasaulyje gražiausia. Už tai, jog suteikei man gyvybę. Už tai, jog tu šalia.
Tavo dukrytė
Šio rašinio autorinės teisės teisėtai priklauso jo autorei Ievai Dubikaitytei. Kopijuoti draudžiama.
Ir taip, antros vietos nugalėtojas:
Brangi mamyte,
Aš neprisimenu tų kūdikystės sapnų, tų dienų, vakarų, tavo jauno veido, melsvų akių, kuriomis tu žvelgei į mane ką tik gimusią. Tada, kai kiekvienas garsas man buvo tarsi muzika, kai man viskas buvo nauja. Savo mažutėmis akelėmis tuomet ieškojau pavasario saulės ir melsvo dangaus, aukso debesų ir sidabro lietaus. Kėliau rankeles aukštyn bandžiau skristi. Jutau tavo švelnias, šiltas rankas, kaip tvirtai mane laikai, kaip ir kadaise, kai padėjai man žengti pirmuosius žingsnius gyvenimo link. Minkštomis pėdutėmis rėmiausi į žemę, padus kuteno švelni aksominė pieva. Mano pirmus žingsnius lydėjo tavo šypsena, ir aš į ją atsakiau savąja. Mudvi puikiai supratome viena kitą. Mažutė būdama aš nemokėjau tavo kalbos, bet žinojau, kaip parodyti, jog aš tave myliu, mama! Aš mokėjau šypsotis! Aš bandžiau tarti pirmuosius skiemenis ir pirmasis mano ištartas žodis buvo šauksmas, prašantis tavo rankų!
Po metų kitų mes bridome per žiemos pusnis, žygiavome upės pakrante, žavėjomės sidabru apaugusiais medžiais, kai prie upės šėrėme antis, tąkart aš dar nesupratau, kaip visgi dėl manęs išgyveni. Tai buvo motiniškas susirūpinimas, kurio niekad, kaip anuomet, nerodei. Visada atrodei rami, pasitikinti savimi, nors tavo širdis spurdėjo iš jaudulio. Tąkart tu jautei, jog savo mažylei mažai kuo gali padėti, bet visgi padėjai. Tavo buvimas šalia visuomet mane šildė ir guodė.
Ilgais žiemos vakarais mes sėdėdavom prie lango ir gerdavome saldžią arbatą su pienu. Aš taip ilgiuosi šio vaikystės gėrimo, kaip ir šilto pieno su medumi prieš miegą. Atsimeni? Tu šildydavai mano kojeles, kol aš gerdavau pieną, nes nenorėjai, jog naktį sušalčiau. Atsisveikinimo bučinys ir aš nugrimzdavau į saldų miegą, kaip tas medus, ištirpęs šiltame piene. Tai vaikystės kvapas. Šilto pieno kvapas. Motinos plaukų kvapas.
Tu gyrei mane už mano piešinius. Ačiū tau, mamyt. Minkštu teptuku liejau spalvas popieriaus lape - stengiausi nulieti tavo veidą. Žinau, dabar šie piešiniai atrodo juokingi, keisti, tačiau be galo šilti, menantys tuos laikus, kai piršteliai dar tik pratinosi, kaip reikia laikyti teptuką. Aš nepiešiau pievų gėlių, saulės zuikučių ar pasakų veikėjų. Piešiau tai, ką mačiau: močiutę, senelį, tėtį ir, žinoma, tave. Tavo melsvas akis, ilgus krentančius plaukus, šiltą šypseną veide. Šiltomis spalvomis šiltus piešinius tapiau. Rausvus debesis danguj.
Kokie tylūs tie rausvi vakarai! Mes sėdime ir žvelgiame į besileidžiančią saulę. Svajojame. Laukiame. Ilgimės. Kartu apglėbusios dangų, mes skrendame rytojaus link, maudomės besileidžiančios saulės spinduliuose, nes mes geriausios viena kitos draugės.
O šiandien man tavęs kaip niekad reikia. Jaučiu, mamyte, tau taip pat sunku. Tavo mažylė jau užaugo, išskleis sparnus, pakils, išskris, paliks gimtus namus. Ilgiesies? Žinau. Man tavęs taipogi trūks. Aš parskridus tave savais sparnais apglėbsiu. Kiekvienąkart apglėbsiu, nors ir šimtą kartų iš eilės. Bet kol aš vis dar čia dar pabūk šalia manęs. Pasėdėk. Mes vis dar galime paplepėti apie mergaitiškus dalykus, kol geriame karštą melisų arbatą. Tokią gaivią bei kvapnią, kaip tos vasaros, kurias leidome drauge. Tu juokiesi prisiminus tas dienas ir aš džiaugiuosi tuo. Man gera, kai tu juokiesi. Kai tu šypsaisi. Man gera, jog tu šalia.
Jau aušta naujas rytas.
Šiandien ne taip, kaip vakar. Ir tu jau nebe tokia. Tiek metų pralėkė... O kiek? Tiek, kiek sidabro gijų tavo plaukuos. Tačiau tu man visada būsi pati gražiausia, mama. Amžinai jauna. Visiems amžiams mano mama. Todėl, mamyte, aš tau dėkoju už viską, kas pasaulyje gražiausia. Už tai, jog suteikei man gyvybę. Už tai, jog tu šalia.
Tavo dukrytė
Šio rašinio autorinės teisės teisėtai priklauso jo autorei Ievai Dubikaitytei. Kopijuoti draudžiama.
