a man nieko nereik, nei skuduru, nei grozio salonu, nei kaviniu, nei pramogu. noriu tik vieno SAVO NAMU, kad ir butuko, bet savo namu, isprotet galiu
galiu pasakyti, kad laimė priklauso ir nuo to kiek turi pinigų, ir nuo to, kokie tavo siekiai. Jei esi vidutinybė, tai gal ir užteks pavalgyt , į metus kartą apsilankyti teatre ir pan. Man juokingi pasakymai, kad ne piniguose laimė, nes kai jų nėra žmogus negali būti laimingas. Kaži kokia laimė kai neturi kuo apsiauti, nes batai suplyšo arba kai neturi ko valgyt, nes kruopos baigėsi, arba kai vaikui negali duoti pinigų ekskursijai ir pan.
Galiu pasakyti, kad pati porą metų gyvenau iš 500lt per mėnesį. Džiaugiuosi, kad už butą mokėti reikėjo tik 50lt nuomą ir mokėsčius. Draugas ( negyvenom kartu tada) duodavo 100lt., kad būtų lengviau susimokėti juos (pats mažai uždirbdavo). Tada skaičiavau kiekvieną centą, tiksliai žinojau kiek galiu išleisti per dieną maistui. Viską taupiau labai skrupulingai, kas mėnesį atsidėdavau šiek tiek, kad turėčiau bent kiek susitaupius jei prireiks kokio drabužio ar batų, ar mokslams mo nors . Galiu pasakyti, kad toks taupymas labai sekina, jautiesi kaltas kai nesusilaikęs išleidi daugiau nei numatyta tai dienai. Aš turėjau viską numatyti iš anksto, bet koks netikėtumas galėjo išmušti iš vėžių.
Šiandien yra šiek tiek geriau, bet nesiruošiu visą gyvenimą tik sėdeti ir galvoti kokia aš vargšė..., niekada taip nemaniau ir net negalvoju , kad taip bus visą laiką. Mokausi, tikiu savo jėgomis, turiu tikslų ir juos įgyvendinsiu. Ir tikrai niekada negalvosiu, kad jei negaliu turėti, tai man nereikia. Verčiau pagalvosiu kaip man tai gauti.
Galiu pasakyti, kad pati porą metų gyvenau iš 500lt per mėnesį. Džiaugiuosi, kad už butą mokėti reikėjo tik 50lt nuomą ir mokėsčius. Draugas ( negyvenom kartu tada) duodavo 100lt., kad būtų lengviau susimokėti juos (pats mažai uždirbdavo). Tada skaičiavau kiekvieną centą, tiksliai žinojau kiek galiu išleisti per dieną maistui. Viską taupiau labai skrupulingai, kas mėnesį atsidėdavau šiek tiek, kad turėčiau bent kiek susitaupius jei prireiks kokio drabužio ar batų, ar mokslams mo nors . Galiu pasakyti, kad toks taupymas labai sekina, jautiesi kaltas kai nesusilaikęs išleidi daugiau nei numatyta tai dienai. Aš turėjau viską numatyti iš anksto, bet koks netikėtumas galėjo išmušti iš vėžių.
Šiandien yra šiek tiek geriau, bet nesiruošiu visą gyvenimą tik sėdeti ir galvoti kokia aš vargšė..., niekada taip nemaniau ir net negalvoju , kad taip bus visą laiką. Mokausi, tikiu savo jėgomis, turiu tikslų ir juos įgyvendinsiu. Ir tikrai niekada negalvosiu, kad jei negaliu turėti, tai man nereikia. Verčiau pagalvosiu kaip man tai gauti.
QUOTE(laisla @ 2008 04 10, 20:03)
galiu pasakyti, kad laimė priklauso ir nuo to kiek turi pinigų, ir nuo to, kokie tavo siekiai. Jei esi vidutinybė, tai gal ir užteks pavalgyt , į metus kartą apsilankyti teatre ir pan. Man juokingi pasakymai, kad ne piniguose laimė, nes kai jų nėra žmogus negali būti laimingas. Kaži kokia laimė kai neturi kuo apsiauti, nes batai suplyšo arba kai neturi ko valgyt, nes kruopos baigėsi, arba kai vaikui negali duoti pinigų ekskursijai ir pan.
Galiu pasakyti, kad pati porą metų gyvenau iš 500lt per mėnesį. Džiaugiuosi, kad už butą mokėti reikėjo tik 50lt nuomą ir mokėsčius. Draugas ( negyvenom kartu tada) duodavo 100lt., kad būtų lengviau susimokėti juos (pats mažai uždirbdavo). Tada skaičiavau kiekvieną centą, tiksliai žinojau kiek galiu išleisti per dieną maistui. Viską taupiau labai skrupulingai, kas mėnesį atsidėdavau šiek tiek, kad turėčiau bent kiek susitaupius jei prireiks kokio drabužio ar batų, ar mokslams mo nors . Galiu pasakyti, kad toks taupymas labai sekina, jautiesi kaltas kai nesusilaikęs išleidi daugiau nei numatyta tai dienai. Aš turėjau viską numatyti iš anksto, bet koks netikėtumas galėjo išmušti iš vėžių.
Šiandien yra šiek tiek geriau, bet nesiruošiu visą gyvenimą tik sėdeti ir galvoti kokia aš vargšė..., niekada taip nemaniau ir net negalvoju , kad taip bus visą laiką. Mokausi, tikiu savo jėgomis, turiu tikslų ir juos įgyvendinsiu. Ir tikrai niekada negalvosiu, kad jei negaliu turėti, tai man nereikia. Verčiau pagalvosiu kaip man tai gauti.
Galiu pasakyti, kad pati porą metų gyvenau iš 500lt per mėnesį. Džiaugiuosi, kad už butą mokėti reikėjo tik 50lt nuomą ir mokėsčius. Draugas ( negyvenom kartu tada) duodavo 100lt., kad būtų lengviau susimokėti juos (pats mažai uždirbdavo). Tada skaičiavau kiekvieną centą, tiksliai žinojau kiek galiu išleisti per dieną maistui. Viską taupiau labai skrupulingai, kas mėnesį atsidėdavau šiek tiek, kad turėčiau bent kiek susitaupius jei prireiks kokio drabužio ar batų, ar mokslams mo nors . Galiu pasakyti, kad toks taupymas labai sekina, jautiesi kaltas kai nesusilaikęs išleidi daugiau nei numatyta tai dienai. Aš turėjau viską numatyti iš anksto, bet koks netikėtumas galėjo išmušti iš vėžių.
Šiandien yra šiek tiek geriau, bet nesiruošiu visą gyvenimą tik sėdeti ir galvoti kokia aš vargšė..., niekada taip nemaniau ir net negalvoju , kad taip bus visą laiką. Mokausi, tikiu savo jėgomis, turiu tikslų ir juos įgyvendinsiu. Ir tikrai niekada negalvosiu, kad jei negaliu turėti, tai man nereikia. Verčiau pagalvosiu kaip man tai gauti.
GERAI PARASEI. NER KA PRIDURT.
QUOTE(laisla @ 2008 04 10, 23:03)
Jei esi vidutinybė, tai gal ir užteks pavalgyt , į metus kartą apsilankyti teatre ir pan.
Galiu pasakyti, kad ne nuo pinigų kiekio priklauso ar tu "vidutinybė" ar ne...
QUOTE(Hmmm... @ 2008 04 11, 15:02)
Galiu pasakyti, kad ne nuo pinigų kiekio priklauso ar tu "vidutinybė" ar ne...
Va va ir aš tą norėjau pastebėti.
Kartais tiems kurie turi begales pinigų kad ir iki tos ,,vidutinybės,, dar toli šaukia, tik deja tada jie jau to nesupranta.
Mes gyvenam, ir jau seniai, pasaulyje, kuriame ekonominiai santykiai paremti prekiniais/piniginiais mainais, todėl be pinigų nepagyvensi. Klausimas tik kiek tų prekių/paslaugų mums reikia, kad nebūtume nelaimingais, t.y. kokia ta protinga vartojimo riba? Apie tokią ribą kol kas niekas nemąsto, nes ir gamintojai, ir vartotojai suinteresuoti kuo didesniu vartojimu. Tamtyč gaminami perdėm laikini daiktai, kad jiems šiandien susivartojus rytoj pirktum naujus. Pvz., šiandien madingi bateliai suapvalintom nosytėm, o rytoj kampuotom, ir vardan to milijonai veršelių ar paršų bus paskersti, kad jaustumėmės madingais/laimingais, o pasenę dar geri bateliai paaukštins sąvartynų kalnus. Esu patyrusi vartotoja, jaučianti malonumą perkant, bet... podraug jau suvokiu šio beprotiško vartojimo beprotybę. Ateityje ji mus visus nužudys. Tačiau mūsų protas taip jau sudėliotas, jog net žinodami, kad įsigytas naujas daiktas gali pražudyti visą pasaulį, mes daug nesvarstę jį vis tiek nusipirksim. Po mūsų nors tvanas...
Lietuvoje šiandien galima uždirbti (nevagiant...) tiek, kad nejaustum fiziologinio diskomforto (sotus, apsirengęs, po stogu, gebantis nukakti iš punkto A į punktą B, etc.). O dvasinis komfortas priklauso nuo to, ką mes savo galvoje ir dūšioje patys sugebame susikurti.
Nesmerkiu ir nežeminu tų, kurie galvoja, jog pinigai gali išspręsti visas gyvenimo problemas. Aš jiems net pavydžiu, kad tiki tokia iliuzija. Pinigų galima uždirbti. Deja, už pinigus negalima susigrąžinti nei anapilin išėjusių artimųjų, nei pas jaunesnę išėjusio vyro, nei nuo narkotikų apkvaitusių vaikų, nei... Bet kol šito nepatyrei, nesuprasi kaip ir kas. Patarimas užsidirbkime, kad nejaustume fizinio diskomforto, ir suraskime gyvenimo prasmę, kuriai nereikia pinigų. Tikroji gyvenimo prasmė yra nemokama...
Lietuvoje šiandien galima uždirbti (nevagiant...) tiek, kad nejaustum fiziologinio diskomforto (sotus, apsirengęs, po stogu, gebantis nukakti iš punkto A į punktą B, etc.). O dvasinis komfortas priklauso nuo to, ką mes savo galvoje ir dūšioje patys sugebame susikurti.
Nesmerkiu ir nežeminu tų, kurie galvoja, jog pinigai gali išspręsti visas gyvenimo problemas. Aš jiems net pavydžiu, kad tiki tokia iliuzija. Pinigų galima uždirbti. Deja, už pinigus negalima susigrąžinti nei anapilin išėjusių artimųjų, nei pas jaunesnę išėjusio vyro, nei nuo narkotikų apkvaitusių vaikų, nei... Bet kol šito nepatyrei, nesuprasi kaip ir kas. Patarimas užsidirbkime, kad nejaustume fizinio diskomforto, ir suraskime gyvenimo prasmę, kuriai nereikia pinigų. Tikroji gyvenimo prasmė yra nemokama...
QUOTE(laisla @ 2008 04 10, 23:03)
Šiandien yra šiek tiek geriau, bet nesiruošiu visą gyvenimą tik sėdeti ir galvoti kokia aš vargšė..., niekada taip nemaniau ir net negalvoju , kad taip bus visą laiką. Mokausi, tikiu savo jėgomis, turiu tikslų ir juos įgyvendinsiu. Ir tikrai niekada negalvosiu, kad jei negaliu turėti, tai man nereikia. Verčiau pagalvosiu kaip man tai gauti.
va tom kurios tik sedi ir verke kad nera ju(pinigu) reiktu pasimokiti is taves.daugumai gyvenimo pradzia sunki buvo,bet nieko kas norejo kapstesi ta prasme sieke kazko daugiau.sekmes tau tavo siekiose
Niekada per visą savo gyvenimą neturėjau pinigų ir, anot mano draugų ir pažįstamų, niekada neatrodė, kad aš jų neturėjau. Pinigai buvo reikalingi pragyventi - skaniau pavalgyti, kavai cigaretėms, kartais knygai, vienam kitam geresniam skudurui. Geriau-blogiau taip ir gyvenau. Bet šiandien jaučiu, kad per tą prakeiktą infliaciją, tokį neatsakingą gyvenimą esu įvaryta į kampą. Jeigu turi rinktis pigesnę kavą, knygyne pasiėmus knygą, padėti atgal, nes nebeužteks kremui, ir taip nuolat nuolat skaičiuoti... Skaičiuoti renkantis ne kokus prabangius dalykus, bet būtinus... Eina toks gyvenimas po velnių...O jei dar pagalvoji, kas būtų, jei susirgtum? Kol biuletenį išmokėtų, kojas pakratyčiau, nuo algos iki algos gyvendama.
Patiko mano draugės pasakymas: pinigai man nėra vertybė, nes aš jų turiu ( Ji ne milijonierė, tiesiog turi keliolika laisvų tūkstančių). O man nuo tos nuolatinės kalkuliacijos atrodo ir protas, ir išmintis, ir daugybė kitų kažkada atrodžiusių gerais dalykų jau nebe vertybė. Na, gerai gerai, man tai dar taip neatrodo, bet suprantu, kad taip yra.
Patiko mano draugės pasakymas: pinigai man nėra vertybė, nes aš jų turiu ( Ji ne milijonierė, tiesiog turi keliolika laisvų tūkstančių). O man nuo tos nuolatinės kalkuliacijos atrodo ir protas, ir išmintis, ir daugybė kitų kažkada atrodžiusių gerais dalykų jau nebe vertybė. Na, gerai gerai, man tai dar taip neatrodo, bet suprantu, kad taip yra.
Dauguma gyvena nuo algos iki algos, ateitimi nesirūpina, nes ir taip neva trūksta, o kai kokia liga ar kitkas-tada bėda. Reikia turėti santaupų, pusmečiui. Bet vos tik užsiimeni apie taupymą, tampi priešu. Šiaip moterys gana inertiškos, jei gyveni iš 2000 tai tiesiog negali mažiau išleisti. O labai pasistengus galima iš tos sumos ir pasitaupyti, gudriai ir protingai, ne kojinėje. Kam pinigų reikia, tas jų turės. Kas mėgsta išlaidauti-turės išlaidų, kas verkia kad neturi-turės ašaras ir tuščią piniginę. Tokie pasaulio dėsniai.
