Pinigų stygius varo į neviltį

#1
Seniai ir nuolat pykstu ant saves ir viso pasaulio, kad man vis truksta pinigu absoliuciai viskam sad.gif sad.gif sad.gif Galiausiai pradedi jaustis kazkokia nepilnaverte egzistuojancia butybe... Savo seima galeciau priskirt vidutiniam sluoksniui, bet kaip ir dauguma, gyvenam nuo-iki algos. Vaikui, mokslams, lizingui, butui ir maistui (aciu Dievui) algu uztenka, taciau bet koks "nukrypimas" i sali gan skaudziai atsiliepia kita menesi cool.gif O taip norisi begales dalyku- pakeliauti, nueit i grozio salona, atnaujint keliu metu senumo garderoba, nusipirkt gerus kvepalus, isigyt aibe buitiniu dalyku (foto/video kamera, saldytuva, muzikini centra, dvd, komoda), zaislu bei baldeliu vaikui, kada nors iseit i miesta pavakarieniaut arba nueit i kino filma, uzsisakyt pica i namus ir tt. ir tt. As jau nekalbu apie nuosavo busto isigijima... Zodziu visi sitie dalykai kuo toliau, tuo labiau mane smaugia- vadinkit mane materialiste, gal tokia ir esu, jau nebezinau... Bet pinigai kaip prieskoniai- suteikia gyvenimui skoni ir palengvina ji jei ne 100, tai bent jau 50%. Kai jau visai puolu i nevilti, guodziuosi tuo, kad esam sveiki ir pavalge, bet tas suveikia tik trumpam. Sakau gal kokia religija, pvz. budizma reikia pradet ispazint ar kokio velnio, nes daugiau taip gyvent nebegaliu cray.gif help.gif Jei kas zinot geru vaistu kaip atsipeiket- labai prasom ph34r.gif

P.S. Turtingu vyru nesiulyti biggrin.gif
Atsakyti
#2
Na, mano nuomone, tokiu kaip tu daug. Pagal aprasyma suprantu, kad poreikiai jau apriboti ir labiau ju apriboti neimanoma. Tiesiog matyt kazka reikia keisti gyvenime: susirasti papildoma darba arba ieskoti geriau apmokamo, imtis kokio smulkaus verslo ar isvaziuoti padirbeti i uzsieni. Daug kas nepragyvena is savo pagrindinio atlyginimo, mano asmeniskai tai labai daug pazistamu dar dirba po darbo kazkur kitur, kad tik seimai nieko netruktu. Manau, kad naivu butu pradeti losti, lankytis kazkokiuose judejimuose, kur zada greita praturtejima (piramides principas) ar ieskoti materialios pagalbos religijoje. Ka padarysi, kad musu Lietuvoje tokios vargsiskos algos, bet turint sveikas kojas, rankas ir smegenu galima uzsitikrinti sau visai nebloga pragyvenima. Sekmes.
Atsakyti
#3
Daiktais mes paprastai stengiames uzgosti tai, ko mums IS TIKRUJU truksta - meiles, demesio, savirealizacijos dziaugsmo, etc. Tuomet pinigu visada truks - kuo daugiau uzdirbsi, tuo daugiau noresi. Taip jau rinka sutvarkyta - ji kala musm i galvas, kad kai isigysim naujausia masina, naujausia buitine technika - busim patys kruciausi ir laimingi. O kai isigijame - i rinka isleidziamas dar naujesnis variantas.
Is tikruju musu gyvenimas nuolatinis pasirinkimas: arba tu renkiesi daug daiktu ir dirbti 14-16 val per para arba renkiesi ramu prastai apmokama darba, bet namie esi 16 val. Arba tu keliauji, arba perki nama ir atidavineji paskola. Arba tavo vaika priziuri aukle ir tu neperki jam kamabariui baldu, arba vedi i darzeli, bet juos nuperki. Tu nuolat delioji prioritetus - kas tau svarbiau.
Kai atsitinka kas nors nelabai gero, arba kai susiduri su zmonemis, kuriems kur kas blogiau - prioritetai persistumdo wink.gif
Atsakyti
#4
As pritariu ievalotai. Juk pati renkiesi ko tu nori gyvenime - daiktu ar laisves. As nesakau, kad nereikia turet pinigu...ju reikia turet, BET...
Man geriau banko saskaitoj turet pinigu "juodai dienai", nei prisipirkt visko lizingu, prisiimt paskolu ir gyvent drebant kaip ten viska issimoket.
O ka tau patart as nezinau. Cia jau tvirtybes reikia samoningai atsisakant daugybes nereikalingu daiktu, skuduru ir pan. ARBA daugiau dirbk, bet tada is nuovargio nebeturesi jegu dziaugtis nei daiktais, nei pramogom.

Atsakyti
#5
Nereikia visko sureiksminti. Kiek pinigu beturetum, visvien kazkam ju truks. Reikia dziaugtis kiekvienu daiktu isigytu, kiekviena akimirka. Juk gyvenimas tesiasi smile.gif wink_3.gif
Atsakyti
#6
Manau, kad recepto kaip pasveikt nuo pinigų norėjimo nėra... Šiais laikais- pinigai tai laisvė... O žmogaus prigimtis būti laisvu, todėl ir veržiames...į pinigus...
Dar nesu turėjusi tiek pinigų, kad galėčiau tapti laisva. Vis dar vergauju kaldama diena iš dienos tik vardan svarbiausių gyvybinių poreikių patenkinimo. sad.gif Kiekvieno žmogaus laisvės kaina skirtinga... Man užtektų užsidirbti tik tiek, kad galėčiau pusmetį gyventi nedirbdama, kad galėčiau pusmetį nuomuotis dirbtuves ir kurti... Štai tuomet tapčiau laisva... Labiausiai dėl pinigų stygiaus supanikuoju kai susergu ar pervagstu. Tuomet mane palaiko tik svajonė kada nos išsilaisvinti...
Atsakyti
#7
Kažkada, kai žiauriai trūkdavo pinigų, ir tėvas mane vis sakydavo, kad turiu išmokti pagaliau taupyti (kai jau daugiau nebebuvo iš ko!)... Tuomet man kažkaip į galvą atėjo mintis, kad man visai nereikia mokytis taupyti. O tą energiją ir laiką skirti mokymuisi uždirbti. Nesakau, kad dabar galiu leisti sau viską. Bet bent jau žinau, kad tikrai jau išmokau uždirbti. Taigi tą energiją, kurią eikvojate verkimui, kaip yra blogai, skirkite galvojimui, ką daryti, kad būtų geriau smile.gif Tikrai yra pinigų, kuriuos galima uždirbti.
P.S. Jokioms sektoms nepriklausau, ir pinigus uždirbu legaliu oficialiu keliu wink.gif
Atsakyti
#8
Oi kokia panasi situacija...manau daug kas taip gyvena, nuo-iki algos...pamenu, tik pradejom mes su dabartiniu mano vyru (tada dar draugu) kartu gyventi, kaip BAC jam nuo pakankamai normalios algos visai netycia paliko minimuma...mano alga-600 i rankas, o uz buta moket reikia, dar issimoketinai pasieme uz 200 lt i men, zodziu tragedija visiska. ir zinai, kad ir kaip dabar man nerealu atrodo-mes kapstemes, ir tas laikas mus taip suartino, kad net vestuviu data paskyrem biggrin.gif paskui viskas grizo i savo vezes, bet tas laikotarpis, manau, mums dave labai daug pliusu. ismokom taupyti, ismokom visai kitaip ziureti i daug dalyku. ir prioritetus skirstyti, kaip jau kazkas minejo. dabar mes gyvenam taip, kaip tu aprasei - valgyt ir gyvent pakanka, dar ir busimam 2.gif ka reikia perkam, bet didesniu malonumu sau leisti negalim. nera uz ka. bet gal tame ir yra musu stiprybe, kad mes net didelei bedai prispyrus mokesim su ja tvarkytis?
o pramogas, tegu mazytes, galima ir labai nebrangiai susiorganizuoti. tai irgi gyvenimui duoda savotisko prieskonio.
Atsakyti
#9
tikrai Agne, manau tu ne viena kuriai truksta pinigu wink_3.gif as irgi prie taves prisidedu blink.gif bet as dziaugiuosi, kai galiu savo vaikui nupirkti kokia smulkmenele, nesvarbu, kad tai bus tik surelis, bet mano vaikas bus labai laimingas wink_3.gif o taip stengiuos galvot, kad kai pradesiu dirbt, nebreikes mums taip vargti doh.gif
Atsakyti
#10
Musu seima visa laika gyveno nuo algos iki algos. Tad as issiugdziau tokia nuostata: KO NEGALIU TURETI, TO IR NEREIKIA. Niekada neprasiau tevu madingu drabuziu, kelioniu... Aisku, budavo siek tiek saves gaila, bet isgyvenau.
Dabar geriau, as pati turiu pajamu, galiu leisti sau nedideliu malonumu (pasedeti kavineje su draugais ir uzsisakyti ne tik arbatos), nusipirkti koki drabuzi, bet neturiu tokio noro - isleisti pinigus ar prisipirkti daiktu. Juk ir be tu daiktu as sau ramiai galiu gyventi. Na neturiu skaitmeninio fotoaparato, noreciau, bet gera fotoaparata kol kas negaliu nusipirkti, tiek to pagyvensiu ir be jo.
Svajoti reikia, nes tik tada norai pildosi (is savo patirties galiu patvirtinti wink_3.gif ), taciau pabandyk susidelioti prioritetus, ko tau TIKRAI reikia, o be ko gali ir gyventi smile.gif.
Atsakyti
#11
as irgi pritariu Kveli. aisku, noretusi tureti daugiau pinigu, bet tiems norams ar taip ar taip galo nera. kai mane tas 'negalejimas sau nieko leisti' uzpjauna, prisimenu studiju metus blokadmeciu, kai didziausias turtas atrode olandiskas suris...tai dar ir dabar pasidziaugiu, kaip gerai gyvenu, kad nuejus i parduotuve, galiu pirkti toki maista, kokio noriu (nu, gal ne ikru kilograma tongue.gif ). o siaip tai jei maistui uztenka, kartais koki ruba nusipirkti - irgi, tai jau gerai, mano manymu. o i grozio salona - nu blin, niekada nebuvau ir nenoriu. ir atrodau neblogai, tarp kitko. ir skaitmenines kameros nenoriu...gal nenormali esu, ar ka? aisku, yra dalyku, kuriu labai noriu. tai paskaiciuoju, kiek laiko reiks pataupyti, kad galeciau juos sau leisti, ir palaukiu. arba kokia chaltura pasiimu ir pasidarau neplanuota honorara - tai tas noras kazkaip ir issipildo...arba apsigalvoju, kad visai ir nebenoriu smile.gif
Atsakyti
#12
QUOTE(Kveli @ 2005 01 03, 12:52)
Tad as issiugdziau tokia nuostata: KO NEGALIU TURETI, TO IR NEREIKIA.

Šita frazė yra pagrindinis mano ir vyro nesantaikos šaltinis. "Negaliu turėti, tai ir nereikia"- nepykit, bet man tai LŪZERIŲ FILOSOFIJA mad.gif mad.gif mad.gif Man pirmiausia kyla klausimas- " O kodėl aš negaliu?" Ar viską padariau, kad galėčiau?
Sakot kiti gyvena dar blogiau? O ar tie kiti Jums autoritetas, ar jūs norit lygiuotis į ubagus? Aš , tai ne schmoll.gif . Nuolat pabrėžiu tai savo vyrui, kai prikiša kad kiti gyvena dar blogiau. "Aš suprantu, kad esu pasmerkta gyventi skurde, bet neversk manęs dar ir tuo mėgautis!!!"
" Negaliu turėti, tai ir nereikia..." Įsiklausykit... išgirsit savo skambantį savo bejėgiškumą, fobijas, tingėjimą, neveiklumą....Jei negaliu sau leisti išgerti taurės šampano- išgersiu taurę sulčių ir vaidinsiu , kad apsvaigau? Ne brangiosios- savęs neapgausi wink_3.gif Iš kur paskui visos tos psichozės, depresijos, nepakantumas artimui? Iš beviltiško bandymo apgauti save... tongue.gif
Atsakyti