Pinigų stygius varo į neviltį

Jei busi Lubio ar Kirkilo sekretore - drasiai

pepilotos kvietmu ir as cia

samoninga harmonija

tikiuosi, kada nors zengsiu ta zingsni
bet pinigai nera tikroji laime. nors as visada maniau, kad kai turesiu daug pinigu viskas bus geriau, bet jau pradedu kitaip galvoti. manau, butu daugybe kitu problemu

Man tai kazkaip atrodo, kad jeigu zmogui buna labai blogai jisai stengiasi kazka keisti. Neretai ekonominis klausimas tampa seimos konfliktu priezastimi, taciau...Kartais kaltesnis ne pinigu neturejimas, o nemokejimas su jais elgtis. Svarbiausia paskirstyti savo prioritetaus, na, o jeigu zmogus dar ir turi galva ant peciu ir tikrai turi dideli troskima pagerinti savo gyvenimo kokybe tikrai ras iseiti. Cia jau receptas kiekvinam ndividualus

Gerbiu ir vertinu zmones, kurie nestovi vietoje, o siekia uzsibresto tikslo, siuo atveju temos pavadinimas yra pinigu stygius varo i nevilti t. y ar tikrai pinigu kiekyje rasime ta tikraja, isvajota laime. Kur vis tai prasideda ir baigiasi, kada zmogus gali pasakyti sau STOP? kazkada tai buvo musu didziausias tikslas, dabar suprantu, kad pinigai, kuriuos turime neverti to ka prarandame. nebera laiko sau, seimai, draugams. Darbas, darbas darbas, vardan to uzsibrezto tikslo, tureti pinigu.

Viskas turi dvi puses. Iš vienos pusės taip, iš kitos – kai yra laiko, bet nėra pinigų -irgi ne pyragai.

Si temele mane sudomino ne tiek del manes, kiek del panasiu vyro pamastymu. Jis labai jautriai reaguoja, kai turime gyventi nuo algos iki algos. Mano nuomone visai kita. Nezinau, tikrai ir as turiu svajoniu, bet manau, kad viskam savo laikas. Gyvename kartu jau 4-ti metai. Is pradziu nuomavomes buta, gime vaikiukas, po metu jau paemem paskola bustui - dabar turime nors nedideli, bet savo buta. Isigijome ir baldu, ir buitines technikos... susitvarkom. As zinau, jog dabartine padetis, kol gyvename nuo-iki, laikina. Nes jau vasaros pabaigoje griztu i darba, tai tikrai galesime daugiau sau leisti, su skolom atsiskaityti.
Tikrai sutinku su daugelio nuomone, jog svarbu paciam sau suskirstyti prioritetus: kas siuo metu labiausiai reikia. As irgi buna noriu ir indaploves, ir naujo skaitm.fotoaparato (nors turime labai gera profesionalu ir nepigu juostini), ir vaikui kambari reikia sutvarkyti, net siuo metu neturime jam lovytes. Musu butukas mazas, todel visus baldus reikia uzsakineti - o tai kolkas leisti sau negalime. Bet nemanau, jog vaikas yra del to nelaimingas, jog nemiega savo lovyteje, o kartu su mumis. Tikrai dabar jau neperku visokias smulkmenas, nereikalingas, per ispardavimus - pinigu svaistymas, tik dulkes nuseda. Tai viena sio klausimo puse.
Kita kalba jei mastyti placiau. Tikrai dabar apibrezimo nepamenu, bet kai mokiausi univere ekonomikos teorijos, algos(uzdarbio) savoka buvo lygi fiziniu (maistas, sveikata) bei dvasiniu (poilsis, pramogos ir pan.) jegu atstatymui, t.y. pinigu turi uztekti, kad zmogus galetu patenkint savo butinuosius poreikius bei turetu pilnavertiska poilsi. Aisku, cia vel galimos diskusijos: nes vienam gera pailseti visa diena ant sofos prie televizoriaus, kitam - reikia aktyvaus poilsio.
Galiu pasakyti tik viena, kad i si klausima atsakymu bus tiek, kiek yra nuomoniu - tai labai subjektyvu...
Prisiminiau viena forumietes klausima cia: "Ar teko gyventi labai vargingai?". Mano dabartinei seimas neteko ir aisku ACIU DIEVUI. Bet man, broliui ir mamai teko. Ar as noreciau grizti i tuos laikus? Gal atsakysiu, jog nenoreciau jog tai patirtu mano vaikai. Bet tai mane uzgrudino, nekaltinu mamos, jog ji "dejo nepakankamai jegu", kad mes galetume tureti duonos kasni. Tikrai netaip - kaip tik stengesi, todel jos ir netekome kai jai buvo vos 45-ri.
Tikrai ziuriu i pinigus nesureiksmindama ju. Taip, sutinku jog pinigai suteikia pasirinkimo laisve.
O jei ir galeciau sau leisti viska, o kas tada? Ko dar siekti???? Kur gyvenimo prasme?

Sutinku beveik su viskuo ka parase Natalie.
As jai tureciau dag pinigu tikrai rasciau kur juos det, ir tikrai tureciau ko dar siekti. Pinigai nera mano gyvenimo tikslas. Tai tik priemoe jiems igyvendinti.
Kai labai stengemiesi tai pinigu trukumas buna tik laikinas tarpsnis kuri reike kantrei pragyventi.

esu girdejusi minti:"mirdamas dar niekas nesigailejo,kad per mazai dirbo ir uzdirbo..."kiek tame tiesos tai spresti individuliai,bet pamastyti prasminga

na,saunu,jei turedama kruva pinigu dar rastum kur juos det,nes gyvenimo praktika parodo,kad kuo daugiau slamanciu pas zmogu yra,kuo daugiau jis gali padaryt ir siekti,tuo labiau pasimeta savo tiksluose ir prioritetuose.juk kiek milijonieriu suserga depresijomis,prisigalvoja ivairiausiu fobiju,prasigeria,prasinarkasina...jau nekalbu apie visokius iskrypimus,kuriu taip pat prisigalvoja apstu (zmoniu medziokles,,orgijos ir tt).manau,kad turedamas daugybe pinigu,zmogus tiesiog jau nebesugalvoja kuo uzsiimti,nes viskas jau patirta ir atsibode.tuomet jis iesko nauju potyriu.ir daznai tai nuveda i kazka neteiseta ir nusikalstama

uups na ir pavarei truputį... šiaip mes dirbame kad gyventume, o ne gyvenam, kad dirbtume. pajuodę paakiai, tada nemiga, tada vaistai nuo nemigos, nervų..... ne ne man ir nėr laiko į gėlytę debesėlį, pasižiūrėt, ar draugei paskambint...žmogaus šalia, kaimyno nebepamatai pėr lėkimą.... vaikas tavo kaip matau paūgėjęs, tai turbūt išvis nebepasimatot...
ir iš kur man būtų tas pasitikėjimas...parduoti šeštadieniai...tai man savo milijonus leisti tą vieną varganą dienelę - sekmadienį? iki piet pamiegu dar iš nuovargio, ir ką - nueit į restoraną, ir kad salone pamasažuotų...ir vėl pirmadienis...

ir du kart į metus kretoj ar maldoj po savaitę neatpirktų man....nesu už elgetizmą, tačiau pažįstu ir verslininkų košmarus...

Gal ir ne piniguose laimė,bet be jų irgi šū....Bet kai žmonės pradeda tarnaut pinigams ,tada jau nežinau...