Tai vadinama tiesiog Laime

Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, sakoma. Banalu, bet taip nutiko man – „didžiajai planuotojai“. Buvo ankstyvas pavasaris, pirmagimei dukrytei – vos devyni mėnesiai, o aš su „važiuojančiu stogu“ ir su begaliniu veiklos troškimu planavausi ateities veiklas – kaip vasarą su vyru plauksime baidarėmis, kaip rudeniop grįšiu į darbus ir t.t. Pataikaudama savo moteriškai tuštybei, „pilnu tempu“ ruošiausi vasaros sezonui – svoris po pirmo gimdymo „nunulintas“, aprėdų 34-36 dydžio – pilna spinta. Vyro ir aplinkinių komplimentai – ech, ir nesakykit, kad nesmagu.
Visiems įžūliems smalsuoliams, drįstantiems klausti „o tai va gi, kaip gi ir kada gi... tas antras vaikiukas?..", atrėždavau: „na jau tai tikrai ne DABAR, gal po kokių trejų-ketverių metų, o gal ir....“ Pabaigą nutylėdavau, nes tuo momentu buvau įsitikinusi – man, tokiai netobulai mamai, gal užtektų ir vieno vaiko.

Ir, kai vėluojant tam tikriems įvykiams, vos ne „ant juoko“ nusipirkau nėštumo testą ir pamačiau aiškias dvi juosteles, maža pasakyti, kad mane ištiko šokas. Iš pradžių, tiesa, buvau euforijoje, tačiau po to sekė giliausia depresijos duobė. Ir VĖL, sukosi galvoje. Vėl viskas nuo pradžių... O jergau, turėsiu pametinukus – prieš akis stodavo vaizdas moteriškės pilku veidu, nuo buities rutinos užgesusiomis akimis... Karštligiškai skaitydavau SM, mamyčių, auginančių pametinukus, pokalbius – dieve, tikrai BUS SUNKU. Kuo toliau, tuo labiau sekėsi save įtikinti – mano gyvenimas ŽLUGĘS. Nebaigti mokslai, vėl didžiausia petrauka karjeroje. Su dukryte be galo sunku – ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Instinktai daro savo – turiu rūpintis manyje augančia gyvybe, o šalia esanti dar nevaikštanti mažylė irgi reikalauja dėmesio. Nevilties dienos, kai, atrodo, daugiau nebegaliu. Ašaros. O po to... Po to viskas stojo į savo vietas. Gyvenau laukime, stengiausi save įtikinti – aš sugebėsiu. Prabėgo vasara, - nuostabūs prisiminimai apie atostogas prie jūros... Ruduo -  nuotraukos su pirmus žingsnius žengiančia dukryte ir vis didėjančiu mano pilvu.
Žiema. Jau žinau, kad po širdimi spurda sūnus. Karštligiškas laukimas įgauna pagreitį. Gydytojų verdiktas – planinis cezaris, pagal medicininius kanonus nustatoma data. Jaučiuosi keistai pakylėta ir vis labiau nekantrauju. O savaitę prieš didįjį įvykį ateina ramybė. Vienas gražiausių periodų mano gyvenime – visiškas dvasios komfortas. Nors esu stora iki begalybės, po pilvu tikriausiai nuo lietaus galėtų pasislėpti žmogus, jaučiuosi nuostabiai. Žinojimas, kad gal tai jau paskutinį kartą gyvenime, laukimą pripildo PRASMĖS.

Dieną prieš numatytą cezario datą važiuoju pasitikrinti. Gydytoja sunerimusi – kaklelis visiškai išsilyginęs, nuo mažiausio dirgiklio gali prasidėti gimdymo veikla. Esu guldoma į skyrių. Gaunu migdomųjų tabletę, tačiau stresas daro savo – karštligiškai prasivartau lovoje visą naktį. Ryte užsimiegojusi seselė įveda į veną kateterį ir abejingai tarsteli – viskas, tuoj važiuosim į operacinę. Drebančiomis rankomis skambinu vyrui. Lauke šėlstanti audra atplėšia palatos langą, mane pradeda kaustyti drebulys. Tirtanti kaip epušės lapas esu vežama į operacinę. Anesteziologas veda į stuburą kateterį, o aš negaliu liautis virpėjus. Asistuojanti sesutė mane apkabina ir laiko glėbyje tol, kol nustoju drebėti. Nuo plūstančios narkozės tampa šilta ir gera. Ateina mano gydytoja, matau jos akis. „Kieno čia tokios šlepetės?“ , - griežtai užklausia ir kažkas puola valyti ant grindų pabirusį smėlį. Mane kažkodėl ima juokas.
Po to jaučiu, kad su mano kūnu kažkas daroma – operacinės lempų veidrodžiuose bandau įžiūrėti gydytojų siluetus. Staiga ant mano rankos plūsteli šilta banga – vandenys. Keletas staigių truktelėjimų ir išgirstu jį – savo Sūnų.

Jeigu pasakyčiau, kad nuo tos akimirkos pasikeitė mano gyvenimas, būčiau neteisi. Jis keitės palaipsniui, diena iš dienos įgaudamas naujų spalvų ir NAUJOS prasmės. Jei pasakyčiau, kad man buvo atsiųstas angelas, būčiau neteisi. Angelai gyvena danguje, o mano sūnus čia, su manimi. Angeliško romumo ir gerumo kūdikis, siųstas man, idant suvokčiau savo netobulumą. Suvokčiau savo klaidas ir minčių absurdiškumą. Savo baimių beprasmiškumą.
Iki šiol nesu tobula mama. Tačiau jis, mano sūnus, auga tam, kad aš mokyčiausi.
Žiūriu į jį. Jis žiūri į mane, o jo akys žaižaruoja meile. Prie šono prisiglaudžia dukrytė, paima jo rankutę ir bučiuoja. Matau vyro laimingas akis. Tą akimirką pasaulis susitraukia iki mažytės ląstelės – mikropasaulio, mano Šeimos. Ir tai vadinama tiesiog Laime.