QUOTE(Džeinė @ 2007 08 22, 20:24)
užjaučiu jus visas, labai, labai
mano mama taip pat "kabaliuoja" tarp šio pasaulio ir ano

gal dar trauks kelias dienas, gal du mėnesius... žvėriškai sunkus toks žmogaus egsistavimas
Užjaučiu tave. Esu pajutus šitą jausmą. Rugpjūčio mėn. pradžioj (prieš du metus) buvom Palangoj (nors mama labai be sveikatos buvo - įtarė radikulitą

), Grįžom, pradėjom per pažįstamus pas gydytoju lankytis, tai išgirdom baisią žinią: metastazės stubure, kaulių čiulpuose, limfmagiuose, žodžiu, visur... Pasakė, kad gali ir rytoj, ir po savaitės mirti. Man tas laikas buvo PATS PATS baisiausias. Net laidotuvės nebebuvo taip baisu, nes jau buvom susitaikę, kad viskas, nors tikėjom stebuklu... Praėjo 2 metai, bet vis dar sapnuoju tą baisiausią laikotarpį, kai buvo pasakyta, kad jinai mirs. Metus sapnavau beveik kiekvieną naktį. Ko tik nedariau: ir mišias užsakinėjau, ir poterius prieš miegą kalbėjau, ir žvakutes deginau bažnyčiose, niekas nepadėjo... Dabar jau rečiau sapnuoju, bet vis dar sapnuoju. Man tas laukimas kažko ir tikėjimas stebuklu buvo BE PROTO sunkus. Man atrodo, kad man laidotuvės nebebuvo tokios baisios. Aš turbūt niekada nesusitaikysiu su tuo, kad jos n ebėra, vis norisi jai paskambinti, savaitgalius leisti su ja...