manoji irgi nuo gimimo vis vargo su veinos akytės traiškanojimu. jokie vaistai nepadėjo. okulistas patarė : arba važiuoti į santariškes arba dra laukti. kartais iki 6 mėnesių vaikiukui bėdelės tos dingsta. bet mes nuvažiavom į ligoninę - mažoji buvo 3 mėnesių. pamaniau, geriau anksčiau - kai dar nereikia primaitinti, vien mano pienas, plius mažesnis vaikas - mažiau prisimins. santariškėse apžiūrėjus galvojo kad užteks tik zondavimo, bet ne - reikėjo latakėlio plėvelę pradurti. tai pirmą dieną - pradūrė, antrą dieną - zondavo, trečią dieną - paleido namo. namuose dar savaitę lašinom vaistukus (kokius nepamenu)
prisimenu kaip buvo žiauru, kai išnešė mažutę iš palatos, visą rėkiančią (Ji ir taip nieko svetimo neprisileisdavo, visada verkdavo ant kito rankų). seselė pasakė - atnešim po 10 minučių. stoviu palatoj prie lango, užsikimšau ausis ir vis vien girdžiu kaip ji rėkia iš kito kabineto kolidoriaus gale. pradėjau garsiai dainuoti, kad negirdėčiau versksmo, pasižiūrėjau į laikrodį - kada čia galėsiu atsikimšti ausis. man bedainuojant - stuktelėjimas į petį (po 5 minučių) - paimkit vaiką

tai per pus greičiau viskas įvyko. tuoj aš mažutei papulį į burną - vaikas ramus, pavalgė ir su šypsena gulėjo šalia manęs, taip lyg nieko ir nebūtų įvykę