
Ir kodėl turiu rašyti, tai ką vakar ir šiandien rašau?

Matyt, taip reikia
Tai ką, sudrumstėme truputį jūsų įprastą gyvenimą? Nepergyvenkit ir nepykit. Pyktis grožiui kenkia

Sugrįšite vėl į senas vėžias. Bet, jei žmogui reikalinga pagalba -
vieta ir laikas nesvarbu. Nors... pyktis irgi gerai. Tai varomoji gyvenimo jėga, kai jį sugebi perkeisti. Čia berods, į pozityvizmo temą?
Mano akimis situacija buvo tokia. Atėjo sveikstanti mergina ieškodama "kažko", eidama teisingu keliu. Staiga jai sako: "kam tu stengiesi, vis tiek tuoj bus taip ir anaip". Sutinku, kad pokalbis pakrypo ne visai ta linkme ir teko diskutuoti su šiek tiek kitokį požiūrį turinčia pašnekove, o
palaikymas džiaugtis šia diena ir kiekvienu džiaugsmo blykstelėjimu pradingo ilgoje rašliavoje apie jus gąsdinančią "d...". Man kiek neramu pasidarė, kad mergina, svarsto, ar negrįžti jai į kitą temą, kur tikrai vėl gali užsiciklinti. Viskam savas laikas. Ir geriausia pats žmogus pasako, ko jam tuo metu reikia. Tai, kas kai kam pasirodė analizė, tebuvo jos teigiamų minčių paryškinimas.
Taisyklės reikalingos, kad išliktų pradinė idėja. Jas taipogi kartais tenka sulaužyti, kad vyktų progresas arba įvykus atvejui "ne pagal planą". Pasilikite vietos gyvenimo netikėtumams. Maža, kas čia dar gali užsukti

Išsisėmusi tema, savaime nutrūksta ir vėl grįžtate į įprastą ritmą. O ta, temos ore tvyranti baimė apie "ne į temą" - nėra geras ženklas
Sakote, kad yra ir daugiau spalvų, nei juoda ir balta. Až dargi girdėjau, kad yra dar daugiau tų spalvų atspalvių

Tik nespėjau pasakyti
Daivaa, taip ir toliau

Truputį paliūdi ir vėl šypsaisi, šypsaisi, šypsaisi
Suntea, gražių minčių turi prisirinkusi
Aš anksčiau rašydavausi patikusias mintis į knygelę, paskui į didesnę knygelę

O dabar kompe seivinu

Pasidžiaukime saulėtu savaitgaliu