QUOTE(Alan @ 2007 05 30, 00:10)
Na, trumparegė aš, akinukai ant nosies nuo vaikystės - tai dar ir dvasiškai akla?..

O skaitymas po antklode su prožektoriumi visiškai niekuo dėtas?.. Ryžausi lazerinei korekcijai, nes nieks nebegelbėjo - meldžiaus nepakankamai nuoširdžiai, nepakankamai ilgai? ..
Mea culpa, mea maxima culpa...
apie ta pacia trumparegyste, is sveikas.lt puslapio: "Daugiausia trumparegių yra
gerai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse ir ypač tarp jaunų asmenų,
turinčių aukštąjį išsilavinimą. Japonų trumparegių yra 38 %, o tarp studentų 68 %. Lietuvoje per paskutinius 20 metų trumparegių tarp vaikų padaugėjo nuo 13,5 iki 26,7 %."
Tokia statistika. Kaip matome, patys nedvasingiausi turetu buti zmones, daug laiko praleidziantys prie kompiuterio ir knygu
Papildyta:
QUOTE(cizikas @ 2007 05 30, 12:10)
Mielosios... As taip pat manau ,kad mas pacios sau susikuriam viska, ka turime... Tik jei nesiseka linkusios kaltinti ne save o kitus... Negalvojame ka as negerai padariau, o kaltinam palinka. Bet ir aplinka mes issirinkome pacios
Tikiu kad viskas priklauso nuo zmogaus
eik eik, turbut
kol kas labai gerai gyveni: neserga vaikas nepagydoma liga, ar tevai, nera sirdyje nepakeliamo skausmo, tai ir suoki apie gerai pasirinkta aplinka

Ka darysi priesingu atveju?
Kai zmogui skauda jis nebutinai kaltina aplinka. Kaltink nekaltines, nieko nepakeisi, teks su ta aplinka susidurti, priimti ja ir isgyventi skausma. Bet kaltinti save??? Uz ka??? Juk ir be to sunku.
Sergantis vaikas - bausme, mirstantis tevas - bausme? Nejuokinkit. Liga, mirtis nera bausme, tai normali gamtos medziagu apykaita.
Bausme yra zmones, badantys pirstu tavo liga, netekti ir sakantys, kad kaltink save, nes to uzsitarnavai.