Kaip ir kur susipažinote su antrąja puse?

papasakosiu ir as musu pazinties istorija:) nevisiskai iprasta... taigi. is tiesu tai mes susipazinome 2 kartus. taciau aplinkybes ir netgi pazinties vieta - galima sakyti, ta pati .
taip jau atsitiko,kad as buvau pagranduke musu seimynoje. Augau kartu su 5 metais vyresniu broliu, tad turbut nieko keisto, kad mano charakteris susiformavo ne visiskai moteriskas. zodziu, besilygiuodama i savo visu giriama broli, sulaukus gal 12ojo ghimtadienio kartui su juo ir teciu patraukiau i miskus - medzioklen. ir taip uzsikabinau, kad kelio atgal nebebuvo!
tad viena vasario menesio diena , kai gamta spindejo akinamu baltumu, o nosi ikyriai kramte saltukas, nusprendem su seimyna ir draugais nuvaziuoti iki medziokles plotu pamedzioti plesrunu. susidare 2 ekipazai. praejus pusei dienos, abu ekipazai susitikom prie vienos sankryzos, vidury snaudzianciu lauku. is kito dzipo islipo broliai - tikrasis ir taip vadinamas:) - apsikabinimai, pakstelejimai i skruostus.. istiesus ranka ir issisiepus iki ausu nuejau susipazinti su dviem "brolio" draugais. persimetem keliais sakiniais, ikalem po keleta lasu ant silumos (na, as jau pilnamete buvau ) ir uz susipazinima. paskui desreliu kepimo ceremonija, pasisaudymai i taikinius ir t.t. tuo musu pazintis ir baigesi - trumpu susipazinimu, rankos paspaudimu ir keliais lasais velnio gerimo... neistrigo jis man tada. o as jam uzkliuvau bet tik tiek. jokiu veiksmu, jokiu telefonu ar ko nebuvo. sedom kiekvienas i atskirus dzipus ir isvaziavom... net negalvodami, kad po 1.5 metu ir vel susitiksim. ten, kur ana karta kepem desreles:)
o antras susitikimas jau turejo tesini:) susirinkom i medziokle. si karta jis atvaziavo su mano tikruoju broliu - kelios dienos iki sios medziokles jie susitiko, susibendravo ir nusprende kartu isvaizuot papramogaut. islipu prie namelio ir matau, jog broliukas snekuciuojasi su keliais "nematytais" vyrukais. "labas, labas, as jo sese, mano vardas ..........". "labas, siaip tai mes pazistami". velnias, galvoju, kaip nepatogu.. pirma karta neprisiminiau zmogaus... baisiai geda... ta karta is tiesu smagiai pabendravom, prisijuokem iki nukritimo. ne tik mes, visa kompanija... besnekant atejo nebyli mintis - savas zmogus, supranta musu gyvenimo buda, bajerius, klausosi tas pacias dainas ir sneka tais paciais zodziais... tik kaip kirvis nukirto zinia, jog jis vedes. po to karto jie su broliu tapo tarsi siamo dvyniai - kartu nuo ryto iki vakaro, kartais - net ir pernakt kadangi su broliu sutariam nuostabiai, kartu visur budavau ir as. jokiu intymumu, jokiu dviprasmybiu. paprastas draugiskas bendravimas. ir tylus apmaudas, jog ant jo rankos tviska vestuvinis ziedas. kol viena diena pastebejau - jo ten nebera. mano klausiama zvilgsni jis suprato ir teatsake - taip, mes skiriames. jau seniai tai aisku. jau tvarkom dokumentus... po kiek laiko jau nebevadinome vienas kito "sese" ir "broliu". praejus beveik metams nuo tos antros medziokles mes tapome seima, praejus beveik dar vieniems - nuostabiausios dukrytes tevais...

musu susipazinimo istorija nera labai romantiska, bet manau, kad mes buvom likimo vienas kitam paskirti
taigi pries 7 metus linksminausi su draugemis viename kauno klube, prie musu "prisiplake" keli draugai, soko kartu.susipazinom, pasisedejom, labai patiko vienas is ju, maciau kad ir nuo manes akiu nenuleidzia... galiu atvirai pasakyti, kad "isikliopinau" is pirmo zvilgsnio o dar kai pasirode, kad vardai vienodi (pvz linas ir lina) , sunerimau visai... per antra pasimatyma jau mylejomes, nes baisiai norejau, negalejau atsilaikyti pasisake, kad gyvena UK ir cia gryzes dvieju savaiciu atostogu... spaudeme is to laiko viska ka galejome, kiekviena diena leidome kartu, negalvodami apie ta diena, kai jis isvaziuos vel...ta diena atejo labai greitai, as jau buvau iklimpusi turbut iki kaklo jis pazadejo, kad padarys viska, kad issikviesti mane i uk(tais laikais ir vizu reikejo, iskvietimu ir t.t.) , labai liudejau jo, tris menesius susirasinejom laiskais, keitemes foto ir t.t. laukiau, kol jis "viska sutvarkys", bet paskui supratau, kad jei butu norejes, butu tai jau padares, pradejau abejoti,o ir laukti atsibodo... visgi atstumas santykiams ne geriausias draugas...sutikau visai nieko vaikina,jis ejo is proto del manes, bet as jam pasakius, kad greit isvaziuosiu pas mylimaji( o naivume!), laikiau ji per atstuma... dar po menesio paskambinus "mylimajam" , pasakiau, kad viska baigta, neverta taip tasytis, kad nebelauksiu ir daugiau nebeskambintu, zliumbiau visa nakti... po metu pasipirso atkaklusis vaikinas, sutikau, gyvenome kartu, bet nebuvau jam atsidavusi 100%- turejau meiluzi ( o kosmare, dar nesusituoke,o jau einu is kelio!).atejo vasara, pradejome galvoti apie vestuves, gal rugseji... tuo metu dirbinejau padaveja viename restorane-klube, viena labai velu vakara prie mano stalelio terasoje prisedo burelis vaikinu-daugiau nei vieno zmogaus... prieinu ir kojas atima-atpazinau draugus to, kuri pries du metus palikau telefonu ... buvau tikra, kad tas, kuris sedi nugara i mane-tai jis! nuvariau i vidu, negalejau paaiskinti kas darosi-sirdis kalatojasi, rankos dreba... nu kaip per filmus pasijutau gryzau priimti uzsakymo, o ju nebebuvo... pagalvoaju, kad jis nekencia manes... na, ka padarysi... bet galvojau apie ji istisa likusi darbo laika... paryciais kazkas skambino, atsiliepiu-jis (visa nakti "saudesi" mano nr), vel sirid i kojas nukrito, nu galvoju visai suskydau... paprase susitikti, sutikau... vaiksciojom prie nemuno, kalbejom apie tai, kai gyvenom, buvo labai keista... o paskui as kaip kokia kvaisa paklausiau, ar galiu ji pabuciuoti !!!!!!! kur mano geda buvo tada?! nu nuo to bucinio ir nebesiskyrem, gryzo visi jausmai , atrodo tu dvieju metu atskirai net nebuvo... susitikinejom, naktim negryzdavau namo, paslio santykiai su suzadetiniu, bet man buvo vienodai, maciau tik ji... jis prisiekinejo, kad si karta manes jau taip lengvai nepaleis.jis vel buvo gryzes atostogu, vel turejo isvykti atgal... bet as pasiryzau- susitarem, kad po menesio atvaziuosiu. jam isvykus,issiskyriau su suzadetiniu (zinau, jis man niekad neatleis, nors nesakiau tikrosios priezasties), greitai gavau dokumentus is uk, bilieta... visi pazystami, seima, draugai atkalbinejo, sake kad as kvaila, juk vaziuoju pas nepazystama, parduos, apgaus ir pan. nebuvo nei vieno, kuris pritartu... bijojau, bet zinojau, kad noriu buti tik su juo, o gryzt galesiu bet kada...
ir dabar galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias mano gyvenime iki tol priimtas sprendimas. kas nerizikuoja-tas negeria sampano!esam susituoke, laukiam leliuko... aisku, praejom visa "kampu apsitrynima", kelis kartus kroviausi lagamina, juk pradejom gyventi kaip ir nepazystami.... bet meile nugali viska kai labai to nori! branginam kiekviena akimirka leidziama kartu, jei ne tas "atsitiktinis susitikimas", kas zino kur butume dabar... rasau kabutese, nes tikiu, kad mums buvo lemta buti kartu

labai idomu buvo paskaityti jusu istorijas tikrai keista, kaip kartais likimas suveda du zmones.

papasakosiu ir savo pazinties istorija.
Turejau viena drauge, kuri pazinojo ji ir pora jo draugu. Taigi daznai penktadienio ar sestadienio vakarais susitikdavome su ta kompanija, kurioje matydavau ir ji. Susizvilgciodavom, nusisypsodavom vienas kitam, taciau laikemes per atstuma, nebendravom. Jau pirma karta, kai ji pamaciau, susizavejau jo sypsena, akimis, taciau zavejausi tik mintimis, nezinojau net jo vardo. Taip isejo, kad nutruko musu rysiai, nebeeidavom daugiau su ta drauge i tuos pasisedejimus, taigi nematydavau ir jo. Neturejau jokiu jo kontaktu. Taip praejo gal sesi menesiai... Visa si laika apie ji galvojau ir niekaip nepamirsau. Viena popiete sesuo paprase manes nueiti i viena vieta ir vienai draugei perduoti kazkokius popierius. Pamenu labai gincijausi, nenorejau eiti, nes lauke buvo labai salta, siaubingai lijo, pute smarkus vejas, na bet galiausiai sutikau. Reikejo lipti i tokia pakalne, vejas pute i veida, vos nulaikiau rankoje sketi, visa tokia surugus is paskutiniu lipau i ta kalna. Ir ziuriu tolumoje eina kazkoks vaikinas, kazkaip is karto pazinau, jog cia jis. Kojos is karto nutirpo, nezinojau, ka ir bedaryt, ar pasisveikint, ar sustot paplepet, bet juk mes galima sakyti net nepazistami. Taigi, kai jau priartejom vienas prie kito, emem tiesiogine to zodio prasme spoksoti vienas i kita, nenuleidom zvilgsnio, kol neprasilenkem. Tada tiesiog sustojau kaip ibesta ir galvoju negi ir vel taip ji paleisiu. Ne. Apsisukau ir nubegau iki jo. Sustabdziau ir nezinojau, ka pasakyti, todel pirma sovusi i galva mintis, buvo paprasyti jo pavaisinti cigarete, nors niekada nerukiau ir tiesiog negalejau pakesti to kvapo! Aisku jis mane pavaisino, prisidege ir pats, teko ir man prisiversti surukyti. Taip isisnekejom, normaliai susipazinom, suzinojau jo varda, truputi pasnekejom, kodel taip issikyre musu draugai, kodel nebesusimatem niekados. Taip ir issirutuliojo musu pazintis i sita daugiau. Dekojau sesei ilgai, jog ta diena ji mane pasiunte i ta vieta.
Taciau dabar, deja, mes ne kartu. Bet vis vien net iki siol jis liko mano mintyse ir viliuosi, jog musu keliai dar kadanors vel susikirs, nes tai vienintelis zmogus, kuris taip giliai isireze i mano mintis ir negaliu pamirsti jo jau daug metu...

Pabandysiu ir aš papasakoti savo istoriją

Tai va, buvo taip. Dirbu vienoje didelėje įmonėje administracijoje. Dažnai darbo reikalais tekdavo keliauti į gamybą, laboratoriją, kur dažnai sukdavosi ir MB. Taip jis mane pamatė ir negalėjo išmest iš minčių (jo žodžiai) Vėliau pusmetį bandė išsiaiškinti, turiu aš vaikiną ar ne Kai logiškai pamąstė ir suprato, kad tokio vaikino nėra, gavo mano bendradarbės tel. Nr ir išsiklausinėjo viską apie mane Tuomet sužinojo, jog turiu profailą one.lt ir susirado mane ten, parašė pirmą žinutę, pradėjom bendrauti, susirašinėti. Paaiškėjo, jog jis yra iš to paties miesto, tačiau niekada jo nebuvau mačiusi. Darbe taip pat niekada nesu atkreipusi į tokį vaikinuką dėmesio
Na, tada bendravimas iš one.lt persikėlė į sms'us. Ir vieną dieną prisikvietė jis mane į pasimatymą. Na, kadangi oras buvo siaubingas, namie nėbuvo ką veikti, galvoju: "Ai, kas čia tokio, nueisiu". Ką gi nueinu (o prieš tai gavau sms'ą, jog su savimi pasiimčiau pasą), automobilyje gaunu gėlių puokštę ir nuveža mane į labai gražią vietą, kur vaizdas na, prašnekėjom 4 val. - Tik vėliau man prisipažino, jog labai bijojo, kad neras apie ką su manimi šnekėti Aišku, pažinities proga išgėrėm šampano šiek tiek...

Kaip ir viskas... Dėkui už dėmesį, mergaitės

Irena, o kam pasas buvo reikalingas?

atleisk, jau pietauti ruošiausi, tai pamiršau svarbiausia na, ta vieta priklauso pasienio ruožui, tad jei pasieniečiai nutartų patikrinti asmens tapatybę, labai ilgai užtruktų

jis buwo mano geriauios drauges klasiokas ir buwo ja labai ysimylejas... ir as kazkaip per interneta ar per one pradejau su juo bendrauti o jis manes apie ja vis klausinedavo,buwau patareja.. man jis labai patiko tad buwo skaudu.. mes realybej tik pasisveikindawom bet nebendraudawom. kazkada buwau vakarely jy sutikau mes prabendravom ir sokok ir kai sokom jis man visa laika nugara kuteno.. su pirstai ant mano nugaros vaiksfiojo. taip buwo gera! va tada ysimylejau tikrai... tada susikeitem nr ir kazkur po keliu menesiuku jau buwom pora.. jis ja pamirso ir mes jau 2 metai kartu.. aciu savo draugej.. aj beto jis ta paty vakara kai susitikom tam party zadejo tai mano draugej pasiulyti draugauti.. lemtis

Nebijojai, kad išveš į užsienį ir parduos, jei jau liepė pasą pasiimti?

tas naivus pasitikėjimas nepagalvojau

Ech... Auklėk jas ir auklėk

Sveikutes,o mano istorija buvo tokia...

nuopat mazens troskau keliauti ir budama 19 metu viena isvaziavau laimes ieskoti y Anglija. ten po kurio laiko persikeliau gyventi y Londona pas pazystamus...
Buvau tuo laiku vienisa ir viena vakara sededama su dveim vyriskiais ( savo kaimynu pas kury gyvenau ir jo draugu) net nepagalvojau kad jie suka plana kaip man surasti normalu vaikina,ne koki babaju . Tada jie perziurejo savo pazystamu tel nr ir rado Ta kuris man tiktu. Kita diena (penktadienis buvo) jau buvo suorganizuotas mano pasimatymas su juo. Ta vakara praleidom puikiai,bet reikejo nutraukti musu pasimatyma,nes jam sekancia diena reikejo y darba... Po to sestadieni mes ir vel susitikom...
Lauka leidom taip smagiai, jog net nepajutom jos jau ir sekmadienio rytas austa. Barai jau buvo visi uzdaryti,tad gryzom pas jy y namus kur jis gyveno su brolio seima. Ir ta ryta gavau neytiketina pasiulyma,kuris pakeite visa mano gyvenima... Brolio zmona pamate, kad mes su Mindaugu nenutraukiam akiu vienas nuo kito, ir tada ji mums pasake : " jaigu jus vienas kitam taip patinkat,tai ir gyvenkit kartu" . Ir mes pagalvojom ," o kodel ne! "
Ta paty sekmadieni vyko mano perkraustymas,y mano naujuosiu namus pas jy ir jo brolio seima.
Po to, visi kai suzinojo, jog mes po dvieju dienu draugystes pardejom kartu gyventi, sake kad tai nieko gero neduos... Mano seima net lazinosi kiek ilgai mes kartu isgyvensim : "savaite,dvi,na daugiu daugiausia menesi... "
Dabar neuzilgo bus du metai kaip gyvenam kartu ir jau 3 menesiai kaip esam vyras ir zmona . Pas mus vestuves buvo tik is meiles,o dabar jau planuojam po vestuviu ir leliuka. Visi sebejosi,kaip gyvenimas sudelioja viska y savo vietas...
Esu be galo laiminga dabar kad nebijau tokio sprendimo...

Vilija, net pavydas ima, kad kažkam pavyksta taip greitai gražius santykius sukurti