Mano, t.y. musu istorija visai neromantiska. Bendros studijos universitete, daraugyste, vedybos, gyvenimas 12 metai. Jokiu serenadu po langais, jokiu roziu nuo stogo ir t.t. Vakar per TV girdejau kaip Skaisgirys pirsosi: roziu ziedlapiai, zvakes, smuikininkas, pazas, aptarnaujantis abu. Kuom baigesi? Nesusituoke. Manau, kad su amziumi ne sirdyje romatika atsiranda, o smegenyse. Zinai, kaip ja padaryti ir tiek. O kai esi jaunas, tada visa romantika yra neapgalvotuose poelgiuose. Nezinau ar suprasite, ka norejau pasakyti.
Aš visad mėgstu prisiminti mudviejų meilės istorijos pradžią. Tai įvyko prieš 9 metus. Pas mus yra tokia tradicija, kad baigę m-klą, studentai pirmakursiai būtinai aplanko savo mokyklą per Naujųjų Karnavalą. Ten ir susitikome su Juo, pasikalbėjome. Nors iki tol mokėmės toje pačioje m-kloje, bet vienas kito nepažinojome! (Jis pora metų vyresnis). Po šokių atsisveikinome rodos visiems laikams, bet.... po poros dienų, Naujųjų Metų naktį, kai išmušė dvylika, prisiplojus prie lango stiklo žiūrėjau į saliutus ir verkiau, kad esu viena, turiu švęsti su tėvais.... staiga į duris paskambino... Jis 
Pamenu, kad likusią dalį nakties bučiavomės bučiavomės bučiavomės mano kambary, o mama nerimastingai šlepsėjo už durų ir vis primindavo man, kad ryt reikės anksti keltis ir važiuot į Vilnių, nes pirmoji sesija prasideda 
Vėliau išsiaiškinome, kaip jis susižinojo mano adresą ir kaip sumastė pas mane ateiti neįspėjęs lygiai 24:00 val. - bet čia jau smulkmenos. Dabar aš mėgstu sakyti, kad man Jį atnešė Senelis Šaltis
Pamenu, kad likusią dalį nakties bučiavomės bučiavomės bučiavomės mano kambary, o mama nerimastingai šlepsėjo už durų ir vis primindavo man, kad ryt reikės anksti keltis ir važiuot į Vilnių, nes pirmoji sesija prasideda Vėliau išsiaiškinome, kaip jis susižinojo mano adresą ir kaip sumastė pas mane ateiti neįspėjęs lygiai 24:00 val. - bet čia jau smulkmenos. Dabar aš mėgstu sakyti, kad man Jį atnešė Senelis Šaltis
O taip kaip aš susipažinau su savo vyru, tai dar neteko girdėti. Ogi tranzuojant! Aš tranzavau į Vilnių, o mane pavežėjo mano būsimasis vyras, tą patį vakarą ir namo parvežė. Kas dar originaliau?
Tai dabar nebežinau ar man vaidenas ar kaip, nes atrodo jau čia, forume, rašiau kaip susipažinau su savuoju 
Please, paneikit, kad mano viskas gerai ir nesivaidena, kad kažkokia panaši tema buvo, nes pradedu savim abejot
O susipažinom mes krepšinio varžybose, dar buvom mokyklinukai. Vyko Vilniuj tarpmokyklinės kašio varžybos ir mano klasiokai žaidė. Tai mes su mergom buvom labai stipri jų palaikymo grupė ir dalyvavom visose varžybose. O toks visai nieko sau vaikinukas teisėjavo. Žiūrėjau, žiūrėjau ir prisižiūrėjau, t.y. įsižiūrėjau Atsirado bendrų pažįstamų, kurių paprašiau jo telefono numerio. Tai taip ir plepėjom kokį pusmėnesį telefonu, o tada ir susitikom, jis juk vargšas neįsivaizdavo net su kuom šneka.
Bet va paskaitau ir pagalvoju, jergau, jergau per kokius atsitiktinumus žmonės sutinka antrąsias puses. Likimas, kitaip ir nepavadinsi
Please, paneikit, kad mano viskas gerai ir nesivaidena, kad kažkokia panaši tema buvo, nes pradedu savim abejot O susipažinom mes krepšinio varžybose, dar buvom mokyklinukai. Vyko Vilniuj tarpmokyklinės kašio varžybos ir mano klasiokai žaidė. Tai mes su mergom buvom labai stipri jų palaikymo grupė ir dalyvavom visose varžybose. O toks visai nieko sau vaikinukas teisėjavo. Žiūrėjau, žiūrėjau ir prisižiūrėjau, t.y. įsižiūrėjau
Atsirado bendrų pažįstamų, kurių paprašiau jo telefono numerio. Tai taip ir plepėjom kokį pusmėnesį telefonu, o tada ir susitikom, jis juk vargšas neįsivaizdavo net su kuom šneka.Bet va paskaitau ir pagalvoju, jergau, jergau per kokius atsitiktinumus žmonės sutinka antrąsias puses. Likimas, kitaip ir nepavadinsi
As kaip ir mazulka su vyru irgi susipazinau tranzuodama is Klaipedos i Kauna. Ta diena pamenu labai dvejojau ar tranzuoti, nes labai tingejau stypsoti ant kelio ir laukti kol kam sirdis suminkstes 
, taciau pamaniau jog tranzuodama sutaupysiu ir taip menka savaites pinigeliu davini (tada dar buvau studente) bei galesiu nulekti i koki kluba paselti. O jisai i Klaipeda buvo atvykes visai neplanuotai. Jo masinai buvo taisytas variklis ir kad ten kaskokia detale apsitrintu reikejo nuvaziuot 1000 km. Tai ir pasirinko kiek imanoma tolimiausia atstuma Vilnius-Klaipeda. Taigi kaip mes sakome mus suvede pats likimas ir leido but kartu, nes po 1.5 savaites jis isvyko 7 men i uzsieni, taciau mes labai norejom but kartu tai ir esam 
, taciau pamaniau jog tranzuodama sutaupysiu ir taip menka savaites pinigeliu davini (tada dar buvau studente) bei galesiu nulekti i koki kluba paselti. O jisai i Klaipeda buvo atvykes visai neplanuotai. Jo masinai buvo taisytas variklis ir kad ten kaskokia detale apsitrintu reikejo nuvaziuot 1000 km. Tai ir pasirinko kiek imanoma tolimiausia atstuma Vilnius-Klaipeda. Taigi kaip mes sakome mus suvede pats likimas ir leido but kartu, nes po 1.5 savaites jis isvyko 7 men i uzsieni, taciau mes labai norejom but kartu tai ir esam
Mūsų su vyru susipažinimo istorija nėra labai jau romantiška, tačiau kaip visa kita klostėsi, tai jau ohoho . Nežinau, kaip tai pavadinti, tačiau be Dievo ar likimo (čia jau kaip kam priimtiniau) tikrai neapsiėjom. Suintrigavau? 
Susipažinom prieš kokius 8 metus - aš su drauge žaidžiau bilijardą (tada merginos, žaidžiančios bilijardą buvo kažkas tokio ) ir jis mane užkalbino. Šiaip jis, pasirodo, mane jau buvo užfiksavęs metai prieš tą susitikimą, Nidoje. Tai va, pradėjome draugauti, tik bėda buvo ta, kad tada jis jau dirbo užsienyje ir mūsų susipažinomo metu buvo grįžęs namo atostogų. Taigi, pravaikščiojom už rankų susikabinę beveik mėnesį ir jis išvažiavo atgal visiems metams. Buvo daug gražių laiškų, telefoniniai pokalbiai, siunčiami siurprizai (dovanėlės įvairiomis progomis). Taip viskas tęsėsi apie 1,5 metų. Per tą laiką į Lietuvą jis dar grįžo 2 kartus - vieną kartą kasmetinėms atostogoms, o antrą kartą - kad su manimi sudalyvautų mano geriausios draugės vestuvėse. Jis buvo nuostabus, tačiau man, tuo metu 20-metei, atsibodo tokie santykiai, jausmai nublėso, prasidėjo didelis išsilakstymo poreikis ir aš su juo išsiskyriau (turiu pripažinti, kad pasielgiau kaip paskutinė bailė - nei normaliai ką parašiau ar pasakiau jam, tiesiog pradėjau vengti jo skambučių ). Galvojau, kad po to jis nenorės manęs matyti akyse. Taip praėjo 6 metai, per kuriuos mano gyvenime buvo visko - meilės reikaluose porą kartų buvau gerokai "apspardyta" . Jis iš viso pradirbo ne Lietuvoj 7 metus ir prieš pusantrų metų grįžo suvisam. Na ir praėjusią kovo 1 d. aš jį sutikau Maksimoj. Taip prasidėjo pavasaris (ir gamtoje ir manyje ). Tuo metu aš jau buvau du metus pragyvenusi su vienu vaikinu, dėl kurio jausmų man ir ištikimybės labai stipriai abejojau jau keletas mėnesių (dabar kai prisimenu - iš kur tokia kantrybė ir tolerancija pas mane buvo ). Aš pamačiau kaip sužibo mano Būsimojo akys, kai jis mane pamatė tarp masės žmonių. Susitarėm, kad susiskambinsim - susitiksim kavos išgerti, prisiminti senus laikus. Tuo metu tikrai negalvojau, kad kažkas iš to gali išeiti - buvau nusivylusi vyriškaja gimine, nors jį visada prisimindavau kaip išskirtinį vaikiną (ir gailėdavausi, kad per anksti tuomet sutikau). Na, o po to viskas įgijo neapsakomą pagreitį - mes susitikom po savaitės (tą vakarą tuometinis mano vaikinas eilinį kartą nusprendė, kad jam įdomiau su draugais per naktį "prasitūsinti" kažkokiam klube Kaune, o kitą dieną pramiegoti užuot praleidus vienintelę laisvą dieną su manim ). Turbūt to "pasimatymo" metu manyje atgimę visi prisiminimai ir pajaustas švelnumas (nieko tokio nebuvo, negalvokit - paprasčiausiai tai buvo žmogaus skleidžiama vidinė šiluma) bei pagarba mano atžvilgiu pažadino kažkur giliai "tūnojusią" mano savigarbą. O dar "tas" sugebėjo sekančią dieną iškrėsti eilinę kiaulystę, po kurios aš su juo atsisveikinau. Mano būsimasis buvo kantrus - paskambindavo, atsiųsdavo kokią linksmą žinutę, tačiau pernelyg nelindo į dūšią. Ir su jo nebyliu buvimu šalia aš stebuklingai gretai atsigavau - tiesiog vėl pradėjau jaustis moterimi. Po pusantro mėnesio pajutau, kad jis man labai svarbus, kad tokia laiminga aš su niekuom nesijaučiau. Na, o dar po mėnesio nunešėm prašymus susituokti. Dabar esam beveik keturi mėnesiai susituokę ir nešiojam 17-kos savaičių pilvūziuką . Ir esam neapsakomai laimingi . Tikiuosi tas jausmas visada mus lydės.
O kad įtikinamesnis aukštesnės jėgos veiksnys atrodytų, pateikiu dar keletą faktų. Tada, prieš 7 metus, mano geriausios draugės vestuvėse mes buvome prima pora, liudininkai ir dar aš pagavau jaunosios mestą puokštę - apie vestuvinius prietarus, manau, niekam nereikia pasakoti. O dar kai išsiskyriau su juo, sakydavau vat jums ir jūsų vestuviniai prietarai - prisikalbėjau . Ir dar, mes susituokėm lygiai tą pačią dieną kaip ir mano ta draugė, kurios vestuvėse buvom pirmoji pora - ir taip įvyko atsitiktinai. Paprasčiausiai norėjom susituokti būtent tą mėnesį, bet kadangi pakankamai vėlai nunešėm prašymus, buvo likęs tinkamas laikas tik būtent tą dieną. Jau po visko man tik šovė į galvą mintis, kad tai yra ta pati diena. O mano vyras man visąlaik kartojo, kad jis visus tuos 8 metus mane tik ir įsivaizdavo šalia savęs prie altoriaus ir tikėjo, kad dar sutiks mane .
Atsiprašau, kad tokį rašinį surašiau. Bet jau kai pradėjau, tai negalėjau sustoti..
. Nežinau, kaip tai pavadinti, tačiau be Dievo ar likimo (čia jau kaip kam priimtiniau) tikrai neapsiėjom. Suintrigavau? Susipažinom prieš kokius 8 metus - aš su drauge žaidžiau bilijardą (tada merginos, žaidžiančios bilijardą buvo kažkas tokio ) ir jis mane užkalbino. Šiaip jis, pasirodo, mane jau buvo užfiksavęs metai prieš tą susitikimą, Nidoje. Tai va, pradėjome draugauti, tik bėda buvo ta, kad tada jis jau dirbo užsienyje ir mūsų susipažinomo metu buvo grįžęs namo atostogų. Taigi, pravaikščiojom už rankų susikabinę beveik mėnesį ir jis išvažiavo atgal visiems metams. Buvo daug gražių laiškų, telefoniniai pokalbiai, siunčiami siurprizai (dovanėlės įvairiomis progomis). Taip viskas tęsėsi apie 1,5 metų. Per tą laiką į Lietuvą jis dar grįžo 2 kartus - vieną kartą kasmetinėms atostogoms, o antrą kartą - kad su manimi sudalyvautų mano geriausios draugės vestuvėse. Jis buvo nuostabus, tačiau man, tuo metu 20-metei, atsibodo tokie santykiai, jausmai nublėso, prasidėjo didelis išsilakstymo poreikis ir aš su juo išsiskyriau (turiu pripažinti, kad pasielgiau kaip paskutinė bailė - nei normaliai ką parašiau ar pasakiau jam, tiesiog pradėjau vengti jo skambučių ). Galvojau, kad po to jis nenorės manęs matyti akyse. Taip praėjo 6 metai, per kuriuos mano gyvenime buvo visko - meilės reikaluose porą kartų buvau gerokai "apspardyta" . Jis iš viso pradirbo ne Lietuvoj 7 metus ir prieš pusantrų metų grįžo suvisam. Na ir praėjusią kovo 1 d. aš jį sutikau Maksimoj. Taip prasidėjo pavasaris (ir gamtoje ir manyje
). Tuo metu aš jau buvau du metus pragyvenusi su vienu vaikinu, dėl kurio jausmų man ir ištikimybės labai stipriai abejojau jau keletas mėnesių (dabar kai prisimenu - iš kur tokia kantrybė ir tolerancija pas mane buvo ). Aš pamačiau kaip sužibo mano Būsimojo akys, kai jis mane pamatė tarp masės žmonių. Susitarėm, kad susiskambinsim - susitiksim kavos išgerti, prisiminti senus laikus. Tuo metu tikrai negalvojau, kad kažkas iš to gali išeiti - buvau nusivylusi vyriškaja gimine, nors jį visada prisimindavau kaip išskirtinį vaikiną (ir gailėdavausi, kad per anksti tuomet sutikau). Na, o po to viskas įgijo neapsakomą pagreitį - mes susitikom po savaitės (tą vakarą tuometinis mano vaikinas eilinį kartą nusprendė, kad jam įdomiau su draugais per naktį "prasitūsinti" kažkokiam klube Kaune, o kitą dieną pramiegoti užuot praleidus vienintelę laisvą dieną su manim ). Turbūt to "pasimatymo" metu manyje atgimę visi prisiminimai ir pajaustas švelnumas (nieko tokio nebuvo, negalvokit - paprasčiausiai tai buvo žmogaus skleidžiama vidinė šiluma) bei pagarba mano atžvilgiu pažadino kažkur giliai "tūnojusią" mano savigarbą. O dar "tas" sugebėjo sekančią dieną iškrėsti eilinę kiaulystę, po kurios aš su juo atsisveikinau. Mano būsimasis buvo kantrus - paskambindavo, atsiųsdavo kokią linksmą žinutę, tačiau pernelyg nelindo į dūšią. Ir su jo nebyliu buvimu šalia aš stebuklingai gretai atsigavau - tiesiog vėl pradėjau jaustis moterimi. Po pusantro mėnesio pajutau, kad jis man labai svarbus, kad tokia laiminga aš su niekuom nesijaučiau. Na, o dar po mėnesio nunešėm prašymus susituokti. Dabar esam beveik keturi mėnesiai susituokę ir nešiojam 17-kos savaičių pilvūziuką . Ir esam neapsakomai laimingi . Tikiuosi tas jausmas visada mus lydės.O kad įtikinamesnis aukštesnės jėgos veiksnys atrodytų, pateikiu dar keletą faktų. Tada, prieš 7 metus, mano geriausios draugės vestuvėse mes buvome prima pora, liudininkai ir dar aš pagavau jaunosios mestą puokštę - apie vestuvinius prietarus, manau, niekam nereikia pasakoti. O dar kai išsiskyriau su juo, sakydavau vat jums ir jūsų vestuviniai prietarai - prisikalbėjau
. Ir dar, mes susituokėm lygiai tą pačią dieną kaip ir mano ta draugė, kurios vestuvėse buvom pirmoji pora - ir taip įvyko atsitiktinai. Paprasčiausiai norėjom susituokti būtent tą mėnesį, bet kadangi pakankamai vėlai nunešėm prašymus, buvo likęs tinkamas laikas tik būtent tą dieną. Jau po visko man tik šovė į galvą mintis, kad tai yra ta pati diena. O mano vyras man visąlaik kartojo, kad jis visus tuos 8 metus mane tik ir įsivaizdavo šalia savęs prie altoriaus ir tikėjo, kad dar sutiks mane .Atsiprašau, kad tokį rašinį surašiau. Bet jau kai pradėjau, tai negalėjau sustoti..
| QUOTE (Jamaika @ 2003 12 11, 06:58) |
| Man Aurejos istorija tookia romantiska |
Ačiū!
Svarbiausia - labai lengva dabar skaičiuoti sukaktuves - kasmet per Naujuosius, kai išmuša dvylika prisideda dar meteliai
Niekad neliks neatšvęsta....
Draugavau su vaikinu.Buvo Joniniu vakaras...Kartu nuvaziavome i svente.Buvo lyg ir linksma...kol nepamaciau JO....Priejau...Ir jis apipyle mane sultim(gal but netycia..)Po to praleidom visa nakti kartu(bet tikrai nieko nebuvo).Mes kalbejom,juokavom,apsikeitem tel.numeriais.Netikejau,kad jis paskambins.Ir nezinau ar laimei ar nelaimei jis paskambino.Ir stai po 7 m. mes jau turim dukryte.Esu laiminga ir dekoju tam vaikinui su kuriuo vaziavome svesti Joniniu!
ir as noriu papasakoti savo istorija.
Mokemes viename kurse skirtingose grupese. Treciame kurse isvykome atlikineti praktikos i Pervalka, vat ten prei juros ir suejome. Draugavome 6 metus ir jau 1 metai kaip vede ir turime mazyte grazute dukryte. Ir kaip dabar daznai susimastau musu rysys dar labiau stipreja. Nors per tuos metus oi kiek visko buvo
Mokemes viename kurse skirtingose grupese. Treciame kurse isvykome atlikineti praktikos i Pervalka, vat ten prei juros ir suejome. Draugavome 6 metus ir jau 1 metai kaip vede ir turime mazyte grazute dukryte. Ir kaip dabar daznai susimastau musu rysys dar labiau stipreja. Nors per tuos metus oi kiek visko buvo
| QUOTE (laiva @ 2003 12 10, 20:07) |
| Tai dabar nebežinau ar man vaidenas ar kaip, nes atrodo jau čia, forume, rašiau kaip susipažinau su savuoju Please, paneikit, kad mano viskas gerai ir nesivaidena, kad kažkokia panaši tema buvo, nes pradedu savim abejot |
Tai kad ne tau vienai vaidenasi, nes ir as pamenu, kad rasiau atrodo kaip net guledama intensyvios terapijos palatoje sugebejau "nukabinti" vaikinuka, kuris po dvieju saviciu apsigyveno pas mane
Tiesa, pirma "nukabinau" busima anyta, o kai toji besisnekuciuojat pasiskunde, kad vyresnelis niekaip marcios neparveda, as kuo ramiausiai pasakiau: nesijaudinkit per kaledas (buvo lapkritis) atvaziuos su marcia! Manot buvo kitaip? Ot kaip nustebo, kai tarp dury mane pamate Argi neromantiska 
Tai dabar mano gydytoja tarsi musu pirsliene gaunasi-visa musu seimynele pazysta
Prieš kokius 9 metus šventėm grupiokės gimtadienį.Visi savi,bet iš radio taško(tokie buvo bendrabuty)buvo pakviesti 2 vyrukai.Šviežiena!Atsisėdau prie vieno-gal mišrainytės,gal mėsytės ir t.t.O jau nosis iš profilio-susilydžiau...(ir dabar taip pat lydausi).Prašokom visą naktį,bet tada viskas tuo ir baigės.Tuomet dar draugavau su kt.vaikinu.Po Naujų šventimo,jis nugulėjo man koją taip,kad reikėjo kreiptis į gydytojus:leidausi vaistus,fizioterapija.Savaitgalį reikėjo susileisti vaistus,kadangi kambariokių nebuvo,išėjau ieškoti pažįstamų(viskas vyksta KMU bendrabuty).Koridoriuje stovi būrys vaikinų,o tas(mano) klausia ko ieškau.Sakau reikia,kad kas vaistus suleistų.Taip ir pradėjo badyt užpakaliuką kiekvieną vakarą.Iš pradžių buvo tik "darbiniai santykiai",buvo kaip draugas,nes abu turėjom ir kitų gerbėjų.Kai per vieną vakarėlį (buvo praėjęs gal pusmetis) pasakė:"Aš vistiek tave išp..",atkirtau:"Niekada".Dabar dažnai prisimenam tą įvykį ir pasijuokiam.
Taip susipažinom,o iki vestuvių oi dar kiek buvo nutikę.Bet santuokoj sėkmingai gyvenam beveik 7 metus ir manom,kad taip sulauksim laimingos senatvės.Viskas, dėka mano vyro.Nes kai aš papurkštauju,ar papriekaištauju dėl pokalbių su buvusiom pažįstamom, jis visada atsako:"Ženijaus ne tam,kad skirčiaus.O tam , kad gyvenčiau."
Taip susipažinom,o iki vestuvių oi dar kiek buvo nutikę.Bet santuokoj sėkmingai gyvenam beveik 7 metus ir manom,kad taip sulauksim laimingos senatvės.Viskas, dėka mano vyro.Nes kai aš papurkštauju,ar papriekaištauju dėl pokalbių su buvusiom pažįstamom, jis visada atsako:"Ženijaus ne tam,kad skirčiaus.O tam , kad gyvenčiau."
