mano vyro sesuo palikdavo savo sunu savo tevams priziureti labai daznai, mat jie 'namas prie namo' gyveno, sesuo vazinejo, mokesi; tai paskui kildavo mintys del auklejimo.
Juk negali prikist seneliui auklejimo klaidu, kai pats palieki vaika jam
man tai pasirode labai didele problema, manau, kad vaikas butu kitoks, jei aukletu tik tevai. Senelis turi savo poziuri i auklejima (anukas pats paciausias
), vaikas ir isauges su superiniu pasitikejimu, ir darzelyje ir seimoje, tai pasireiskia 'per visus galus'.
man tai nesuprantama
, nes toks vaikas nesupranta silpnesniu, nes jis visur etalonas turi but, jokios pagarbos nei tiems patiems seneliams, nei apskritai kam kitam 
aisku, seneliai nori tik gero, bet savo vaiko nepaliksiu nei savaitei, tpfu tpfu tpfu kad tik taip netycia nenutiktu
nes jau jie minejo, jei reiks tai tikrai paziesim ir uzauginsim
bet, aciu, nereikia, jau kiek galesiu, tiek jau pati tvarkysiuos
isvengsiu kaltes del auklejimo, visi priekaistai bus tik sau
cia tik mano atvejis, linkiu kitoms, jei jau tikrai negalite issiversti be tevu, tai kad sutartumet del auklejimo
