Gimimo laiką pasirinkau pats :)

Visada džiaugiausi, kad gimdyti turėsiu pavasarį. Nieko negali būti gražiau už atbundančią gamtą, skaidrų orą. Mano terminas – gegužės 6-oji.  Likus mėnesiui iki gimdymo sužinau – mano mama išvažiuoja atostogauti į Turkiją ir grįš tik gegužės 5-ąją. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės... Mama man sako, būk gera, kol negrįšiu – negimdyk    Be viso to, su vyru dar turim prižiūrėti mano tėvų namą, gyvūnus, laistyti gėles, o kur dar mūsų katinas  Vienu žodžiu, malėmės nuo jų namų iki mūsų kaip pamišę, jau nebežinojau, kur palikau savo gimdymui sukrautus daiktus . Likus savaitei iki nustatytos gimdymo datos man padarė vaisiaus tonų kardiogramą – nieko džiuginančio – vaisiaus tonai padidėję, sesutės išvada „gal vaisius užsismaugęs virkštele“ varė į neviltį  , patarė laukti, o pajutus mažiau judesiukų lėkti į ligoninę. Po poros dienų mane paguldė į GN patologinį skyrių. Su vyru pasiėmėm šeimyninę palatą ir laukėm, nes jau žinojau, kad viena iš GN nebegrįšiu. Gegužės  4-ąją Raubos verdiktas – vaisiaus toniukai vis dar padidėję, todėl gegužės 5-osios 6 valandą ryto liepė pasiruošti – kels į gimdymo skyrių ir gimdymą skatins prakerpant vaisiaus vandenmaišį. Ir apsidžiaugiau, ir nusiminiau – labai norėjau kuo greičiau pamatyti savo mažylį, tačiau visada galvojau, kad gimdamas žmogus pats turi pasirinkti laiką, o čia mano klecką  krapštys prieš jo valią??? Ta mintis nedavė ramybės  . Rauba sakė, galiu nusiteikti ir bandyti iki to laiko pradėti gimdyti  pati – dar smagiai pasijuokėm, ar tai tikrai įmanoma???  Jaučiausi rami – su vyru ligoninėj turėjom TV, gimdymo išvakarėse pažiūrėjom Asteriksą ir Obeliksą, jokių sąrėmių, jokių gimdymo požymių nebuvo. Nuėjom miegoti – džiaugiausi dėl to, kad nereiks blaškytis, su daiktais lėkti į ligoninę – patologinis ir gimdymo skyriai visai šalia. Pirmą nakties pradėjau keistai jaustis – negi sąrėmiai???  Pasidedu mobilųjį telefoną – pradedu skaičiuoti – kartojasi kas 5-10 min., blaškausi nuo WC iki lovos, vyras netiki, kad čia tikrieji sąrėmiai. Į galvą pradeda lįsti keistos mintys – vyrui sakau, kaip tau vardas „Trojus“? Normaliai, sako. Sakau, jei rytoj gims sūnus, gal taip ir pavadinkim  . Jis sutiko. Iš kur aš tą vardą sugalvojau, neturiu jokio supratimo  . Niekur jis man anksčiau užkliuvęs nebuvo. Ir tik po keletos dienų, kai pasižiūrėjom į vardyną, pamatėm, kad toks vardas iš tiesų yra ir reiškia „karys“.
Ketvirtą ryto skausmo tverti nebegaliu – žadinu vyrą, jis nueina „ieškoti pagalbos“. Iš gimdymo skyriaus ateina gydytoja Karpavičiūtė – verdiktas – gimdos kaklelis atsivėręs 3 сm, rinkis daiktus ir eik į gimdymo skyrių. Neapsakomas džiaugsmas mane apima – juk gimdymo veikla prasidėjo savaime, vadinasi mano mažas žmogus jau nusprendė gimti ir pats pasirinko gimimo laiką. Nemalonioji situacijos pusė – reikia žadinti Raubą, kad atvažiuotų ir kartu su manim  gimdytų  .  5 ryto Rauba jau vietoje, aš gimdymo palatoje „gaudau narkozę“. Pradėjo švisti – pro palatos langą mačiau didelę gražią saulės apšviestą pušį – grožėjausi vaizdu, kažkaip nesuvokiau, kad jau netrukus gimdysiu, sąrėmių skausmą malšino epidūras. Netrukus prakirpo vandenmaišį, jokio diskomforto nejutau, tik kažkaip purtė šaltis – akušerė atnešė kaldrą, vėl gerai – guliu, snaudžiu, žiūriu į savo pušį  , šalia kompaniją palaiko vyras. Kaklelis atsidarinėjo vangiai – 9 ryto atsidarymas buvo 5 сm, todėl nuspręsta gimdymą skatinti.  Vis klausomės vaisiaus toniukų – tas garsas mane ramino, o po to dar keletą dienų skambėjo ausyse. Kad man sąrėmiai jutau tik liesdama savo kietėjantį pilvą, girdėjau, kaip kitose palatose šaukė moterys, nesupratau, ko jos taip rėkia??? Didinant skatinamųjų dozę šį tą pradėjau jausti ir aš. 11 ryto kaklelis pilnai atsidaręs – aš pasiruošus gimdyti. Niekada negalvojau, kad gimdysiu su savo raudonom kojinėm . Iš pradžių niekaip nesisekė stumti, akušerė visą laikė šaukė „kakok“, „kakok“   .  Tarp stūmimų vyro vis prašiau atsigerti. Tikrai negalvojau, kad jo buvimas šalia man taip padės. Gydytojo ir akušerės įkalbinėjimų teisingai stumti neklausiau, bet vyras mane kažkaip įtikino, liepė supykti ir stumti kaip priklauso. Jo vis klausinėjau, ar kas nors matosi – ir kai pasakė, kad jis mato mažylio galvytę, man pasidarė lengviau  . Gimdydama galvojau, kad kitą kartą turbūt rinkčiausi cezarį, bet nerėkiau, nesikeikiau, nei gydytojo, nei savo vyro niekur nesiuntinėjau. Skaudėjo, bet tas skausmas buvo tikrai ištveriamas. Neapsidžiaugiau, kai pamačiau gydytojo rankose žirkles – man paaiškino, kad „teks šiek tiek prakirpti“. To šiokio tokio prakirpimo pasekmes jutau dvi savaites – vos galėjau sėdėti, stovėti, vaikščioti. Bet tada kerpant jokio skausmo nejutau. Ir štai po 15 minučių gimdymo – ant mano krūtinės padėjo mažą rėkiantį kleckiuką – berniukas. Vyro klausiau, ar tikrai? Negalėjau patikėti . Bučiavau mažylio galvytę, ašaros tvenkėsi akyse, vyras nukirpo virkštelę. Kaip išgimdžiau placentą nelabai teprisimenu, žiūrėjau į savo vaikelį ir negalėjau patikėti, kad TAI ĮVYKO. Akušerė paėmė mažylį suvystyti, vyras tuoj pat puolė skambinti tėvams, parašė SMS mano broliui, kuris tuomet  keliavo po Indiją. Brolis iškart perskambino – aš guliu ant gimdymo stalo, Rauba siuva „karpinius“, o aš žliumbiu, žiūriu į savo sūnų ir dar su broliu mobiliaku šneku    . Mama tuo metu jau sėdėjo lėktuve, skrendančiame į Vilnių. Džiaugiausi, kad mano sūnelis visą laiką po gimimo buvo šalia manęs. Po gero pusvalandžio akušerė davė leidimą bandyti maitinti mažylį. Atėjo pediatrė – įvertinimas 9-10 pagal Apgar. Dar kelios valandos ir mus pervežė į pogimdyminį skyrių. Nespėjau nė mirktelėti, mūsų lankyti atvažiavo mano mama keliauninkė. Visų akyse džiaugsmo ašaros. Nuo mamos dovanų gavau voką, „kai turėsi laiko paskaityk“. Dvi dienos praleistos ligoninėje buvo sunkios – mokėmės kaip elgtis su mažyliu, džiaugiausi šauniu personalu, kuris tikrai labai pagelbėjo ir davė daug naudingų patarimų. Pirmadienį mus išleido namo – vyras išvažiavo namo paimti daiktų, reikalingų grįžimui, aš likau viena su miegančiu leliuku, išsitraukiau mamos dovanotą voką ir radau jame štai ką: 

Tu palauk, jis jau greitai ateis,
Dar minutė, sekundė trumpa,
Dar atodūsis ilgas, sunkus –
Nesvarbu, ar sūnus, ar dukra.

Jis jau skuba pasaulin, girdi?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks,
Lauk..., o chalatai balti,
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.

Bet minutė pavirto diena,
Ir tas skausmas be galo aštrus
Nežinos tik sūnus niekada,
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Dar įkvėpk, ir nuščiuvo visi,
Ir tik kūną nutvilkė liepsna,
Paklausyk, paklausyk, ar girdi?
Savo sūnų geroji mama.

Tu girdi, tu šypsaisi, verki
Laimingiausia paliks ši diena
Ir į sūnų taip godžiai žvelgi
Panašus, panašus į tave.

Toks mažutis, mažutis žmogus
Su rankutėm, kojytėm... matai?
Išbučiuoji visus pirštukus
Gal po tūkstantį kartų tikrai.

Laimingiausia paliks ši diena
Jis užaugs – gražus ir stiprus,
Nežinos tik sūnus niekada,
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Iki šiol verkiu skaitydama šiuos žodžius, būtinai juos išsaugosiu savo sūnui Trojui.

Esu pati laimingiausia – viskas įvyko savo laiku – mano mažylis pats pasirinko gimimo laiką, iš kelionės spėjo grįžti mama, šalia buvo mylimas vyras, gimdymą priėmė tas gydytojas, kuriuo labiausiai pasitikėjau. Taip ir nesužinojau, ką reiškia pogimdyminė depresija, tfu, tfu, tfu  . Dievinu savo sūnų, mažytį tobulą žmogeliuką ir tikrai žinau, kad norėsiu turėti daugiau vaikų