Savas ir "svetimas"(paimtas) vaikas

ilgai dvejojau ar pradėt šią temą, dar ilgiau kur ją pradėt, bet...
Visada su vyru žinojom, kad auginsim ne tik savo, bet ir imsim iš vaikų namų... Atrodė savaime suprantama, meilė bus visiems vienoda... Turime dukrytę... dėl kitų prognozės abejotinos, nenoriu plėstis... ir iškilo dilema... Ar meilę vaikams būna vienoda, ar neišskiriama čia savas, o čia paimtas vaikas?
Tikiuo suprantat kas mus kamuoja. Norim ir galim užaugint keletą vaikučių, bet bijom, kad galim jų taip nemylėt kaip savosios...
Žinau, kad reikia laiko subręst visam tam, bet gal tėveliai, kurie tai jau praėjo gali pasidalint savo patirtim.
Labai tikiuos sąžiningumo, o iš kitų tolerancijos ir pakantumo

matyt čia tik mes su tokiom mintim ir baimėm susiduriam matyt nelemta mums net bandyt

Na, is tikruju ir man atrodo, kad jei jau kyla tokios abejones, neverta nei bandyti. Is vienos puses tai galima traktuoti kaip atsakinga poziuri, bet is kitos- abejojima ir nepasitikejima savo jegomis siuo atveju.

šiaip neabejojam, kad visus vaikus mylėsim, tik... norėjau sužinot ar konfliktinių situacijų metu, o jų auginant vaikus tikrai pasitaiko nėra labiau palaikomas savas vaikas, nespecialiai, o tiesiog nesąmoningai taip gali išeit. Ir norėjau sužinot kaip būna tose šeimose. Sakykim mūsų pupa dar maža, bet ja charakterį rodo ir mes niekada nepalaikom jos pusės jei ji būna neteisi sakykim susipykus su draugų vaikais, nors tie pykčiai ten tokie dar ir... susilaukiam aplinkinių neigiamo vertinimo, kodėl neva neguodžiam ir t.t. Nors ištikrųjų oi kaip skauda širdį to metu, bet ...

Negali buti vienos taisykles, standarto- vaikas palaikomas arba ne, kaip ir kiekvienoje seimoje, auginancioje tik savo biologinius vaikus- nera vienareiksmiskos taisykles, kaip tai daryti. Pasitikek savo sveiku protu ir gebejimu vadovautis juo, o ne instinktais, kai to reikia.
Deja, negaliu pasidalinti patirtimi, nes pas mus sis reikalas dar tik ateityje.
Sekmes Tau!!

Žinote, visada galvojau, kad turėsiu savo du ir dar vieną, kažkieno paliktą.
Bet gyvenimas susiklostė taip, kad savo yra tik vienas. Po visų išgyvenimų kažin ar ryžčiausi dar vienam vaikeliui.
Lieka tas, kurio niekam nereikėjo. Bet čia aš irgi susidūriau su klausimu, kaip tą nesavo vaikelį užauginti. Juk saviški ir supyksti, apibari, ir kaipreikiant. Ar man neišsprūs kada nors kokie nors baisūs žodžiai, kad genai kalti, kad suklydaupaimdama??? O juk taip sužeisti gali labiau, nei nepaimdamas. Juk paauglystė labai sunkus metas. Vaikai keičiasi kardinaliai - i tai, dėl ko sakė - tai, tuo metu sako - ne. Bet į savo vaikų klaidas mes vienaip žiūrim, o į svetmų -kitaip
Su vyru apsitarę nusprendėm, kad gal negalim to daryti. Gal vėliau, kai nebekils tokių klausimų.
Mano tėvų draugė viena užaugino savo vienturtį sūnų, pastatė jį ant kojų. Kai jis ėmė savarankiškai gyventi, ji apsiėmė globoti mergaitę, savaitgaliais pasiimdavo, šventėms, atostogoms. Pastatė ir ją ant kojų. Ta mergina iki šiol lankosi ir dalyvauja šeimoje. Tada pasiėmė dar vieną, kurią globoja iki šiol, nes dar poauglė...
Gal ir mes kada nors būtent taip padėsime kokiam vaikui, nes kitam žingsniui dar nepasiruošę
Baisiai išsiplėčiau

Bet jūs pati ką tik parašėt, kad savos mergaitės nepalaikot, jei ji neteisi, kaip ir viskas logiška, jūs esat jos naudai ne egoistai, o mokot ją teisingumo (nekreipiant dėmesio ką kiti pagalvos ar pasakys), tai stiprumo ženklas, lygiai taip pat (pagal savo auklėjimą, tiesų supratimą, gyvenimo prioritetų išdėstymą) elkitės ir su paimtu vaiku, nes jis bus lygiateisis jūsų šeimos narys, nes jis bus JŪSŲ VAIKAS. Sėkmės ir mažiau abejonių irnepasitikėjimo savimi



Manau teisingai pasielgėt, kad dar neimat vaikelio, nes, jei manot, kad paimtas bus ne jūsų, o PAIMTAS, tai tada tie žodžiai ir gali išsprūst, o žodis, jis aštriau ir už peilį . Jei imi vaikelį, reiktų mąstyti, kad toks koks jis yra, jis yra JŪSŲ (nesvarbu, kad jo nepagimdėt), juk biologiniam vaikui irgi galite papriekaištauti, kad "jis visas į tėvą-užsispyręs kaip ožys" ir t.t. ir pan. Tiesiog kaltinimas, o ne atsakomybės prisiėmimas sau yra silpnumo ir kantrybės stokos parodymas, o vaikai nuo mažens tai labai jaučia, jie vos nevisą laiką, kurį gyvena su tėvais-bando vienaip ar kitaip ribas.
Nereikia paimtam vaikui sudarinėt kažkokių šiltnamio ir/ar išskirtinių kitokių sąlygų, jis jausis vienodai mylimas, jei elgsitės su juo, vedami savo išprusimo, apsiskaitymo, jei mokysite ir auklėsite jį savo pavyzdžiu, o ne desperatiškai bandysit VIENODAI padalinti meilę. Turiu du sūnus ir tikrai žinau, kad priklausomai nuo amžiaus, nuotaikos, vaikų būdo, poreikio, dėmesys ir meilė bus skirstomi skirtingai, nes vaikai irgi skirtingi, tiesiog verta, kartais sustot, įsiklausyt į vaiką ir jo poreikį ir nebijoti būti savimi. Parodymas, kad pykstate išmokys vaiką, kad nereikia bijoti savo emocijų, produktyviau yra išsiaiškinti to pykčio priežastis ir jas šalinti, nei šypsotis pro sukąstus dantis ir dalinti meilę po lygiai. Vaikai nori nuoširdumo ir jaustis saugūs, o tai tikrai daugelis jiems galim duoti. O MEILĖ..., MEILĖ turi daug veidų, t.y. gali pasireikšti įvairiom formom SĖKMĖS, jums, mums ir visoms bei visiems, kurie turi ką nors kuo gali pasidalinti

P.S. Gaila, kad nepasisako jau turintys savo biologinių ir įsivaikintų vaikučių tėveliai ir mamytės

aš irgi laukiu tėvelių, kurie jau augina ir savo ir paimtus vaikučius pasisakymų

nera jokio skirtumo netgi skirtingai baudziu savo gimdytus-kiekviena vis kitaip galima "pastatyt i vieta" nejaucio kad skirtumo jausmai prisidirbus globotiniui ar kazkuriam is maniskiu (nors zodis netinkamas visi jie maniskiai ) bet manau cia priklauso nuo zmogaus, kadangi musu namai "prachadnoj dvor" ir vaiku tuntai-draugai, giminaiciai zinoma visokiu konfliktiniu situaciju pasitaiko, bet man nebuna taip, kad sveciai nervintu labiau nei mano chebryte
o del izeidimo? pritariu tau XY, vaikas neturi augti silknamyje, iseis i palatu pasauli su visokiais zmonemis susitiks ir turi pazinti ir ismokti gyventi su visokios aplinkiniu emocijom. jai man bloga diena, nera nuotaikos as to ir neslepiu-eik i sona negaliu ziuret o jai jau koks bjaurus zodis islekia tai visuomet psichui praejus galima pasakyt vaikui-nepyk buvau pikta
o meile vaikams niekada nebus vienoda, o ir neturetu buti. juk myli tevus, vyra, vaikus, draugus ar gali pasakyt kad kazkuri is ju myli labiau uz kita?

Sveikutes,papasakosiu jums savo isgyvenimus.Susituokiau antra karta,is pirmos santuokos auginau 5 m. dukryte,aisku kaip ir kekvienoje naujoje seimoje su vyru susilaukeme sunelio.Ejo laikas vaikuciai augo,vyras neisskyre nei vieno mylejo vienodai abu tiek mano dukryte tiek savo suneli,gyvenome tokioje vietoje kur nebuvo daug vaiku ,todel augdamas musu berniukas pasijuto labai vienisas ,visaip stengesi susirasti draugu,bet kadangi aplink gyveno vien senyvo amziaus zmones,pradejo prasyti broliuko arba sesytes.Musu su vyru finansine padetis vis gerejo,bet savo sveikata negalejau pasigirti,todel apie uzuominas apie trecia vaikuti stengdavausi praleisti pro sona.Vaikai vis augo,viena vakara besikalbedami su vyru rimtai susimasteme,kad musiskiai ne uzilgo bus dideli,prades vaikscioti savo keliais ,del ko tada reiks gyventi?paprasciausiai issigandome ,kad liksime vieni,todel vyras pasiule uzsukti i globos namus,kodel nepriglaudus kokio mamos neturincio vargsiuko.Atvirai pasakysiu manes ta jo ideja is kart nenudziugino,pradejo kankinti abejones,kad gal as nesugebesiu akleti tiek vaiku,nemokesiu su juo svetimu elgtis,bijosiu ji apkabinti taip kaip savo.Po ilgu gincu ir vyrol irodinejimu,kad ir jis augina svetima (mano) dukra ir puikiai atstoja jai teva as sutikau pabandyti.Pasiememe broliuka su sesute,vaiku jau buvo speje atsisakyti treji globejai.Mano vaikai dziaugesi ,ypac mazasis ,vilko visus savo pacius geriausius zaislus,atiduodavo savo skaniausius kasnius,kad tik niekur nedingtu naujasis brolis su sese,o as po ilgos pilnos triuksmo ir netvarkos dienos sededavau ir galvodavau ,nu kam man viso sito reikia,mano vaikai jau kaip ir is vargo istraukti ,o cia dar pora demesio ir prieziuros stokojanciu akiu,vis toliau vis labiau gunde tamsios mintys gal but grazinti juos i vaiku namus juk dokumentai buvo dar nesutvarkyti.Gyvenant tokiame minciu sukuryje nutiko vienas labai lemtingas yvikis mano gyvenime,susirgau labai sunkia mirtina liga.Daug teko isgyventi,keitesi gyvenimo budas ,keitesi mintys,labai daug galvojau apie tolimesni savo vaiku gyvenima ir kas su jais galbut gali nutikti man numirus.Patikekit tas "spyris i uzpakali "ir buvo atsakymas i visas mano abejones.Tvirtai pasiryzau uzauginti broli su sese kaip savus.Visko mokiausi is naujo ,verkiau del nesekmiu,dziausi uz kekviena zingsneli zengta vis arciau viens kito .Praejo keturi metai,neskiriame nei vieno jeigu mylime mylime visus vienodai jei prasikalto barti gauna po lygiai...Pries puse metu musu duris pravere zavi keturmete,dekoju Dievui,kad ismokau myleti ir nejausti skirtumo tarp savu ir svetimu.

Norėjot pasisakymų tų kurie augina savo ir ,,svetimą,, vaiką. Kad jau svetimu vargu ar galiu pavadinti savo dukrą, net ir kabutėse. Na ką gi mano savas sūnus, o globoju dukrą.
Aš noriu pasakyti,kad lengava nebuvo. Trūko žinių, sveikatos, laiko, bet kažkaip žengėme tuos pirmus žingsnius ir dabar jau viskas gerai. Sunkiausias buvo pirmas pusmetis. Adaptacinis periodas. Bet matyt taip Dievas lėmė kad aš suradau tą vaiką kuris matyt turėjo gimti mano šeimoje, bet dėl kažkokių priežasčių jį turėjo pagimdyti kita moteris, o užauginti ir būti mama matyt skirta man. Todėl, kad taip sutapome, kad mūsų šeima jau neisivaizduoja gyvenimo be jos, ir ji be galo prisirišo, ir labai brangina mus. Ji dar maža. Džiaugiuosi kiekvienu jos pasiekimu, kiekviena ,,galinga,, mintimi, pergyvenu kai serga, maudau , rengiu, puošiu, ir labai tuo džiaugiuosi. Vaikai pešasi tarpusavyje ne daugiau negu kitose šeimose, netgi sakyčiau mažiau, nes ji labai myli brolį, visada sako pasididžiuodama,,čia mano brolis,,. Net negalvojau, kad mano išlepintas buvęs vienturtis sūnus irgi taip mylės ją, susipyksta, apsibara ir žiūrėk vėl jau nosytes sukišę šnibždasi.
Tačiau visada skamba kažkada pasakyti žodžiai, jei skestų abu vaikai ir būtų galima išgelbėti tik vieną, kurį gelbėtumei. Tai žiaurus klausimas, užduokit jį sau.

net nupurte toki klausyma isgirdus o jei skesta mama, tetis ir drauge?