Tai vat, nors praėjo jau daugiau nei 4 mėnesiukai kai turiu savo mažąją saulutę, bet niekaip neprisiruošiu parašyti savo istorijos
Gyvename su vyru 3 metukus ir nusprendėme susilaukti leliuko . Pastojau iškart po pirmųjų bandymų. Vieną dieną nusprendžiau pasidaryti neštumo testą, nors mėnesinės dar nevėlavo, bet aš jaučiau, kad manyje auga maža būtybė. Bet tą kartą testas buvo neigiamas. Negalėjau tuo patikėti ir po savaitės pasidariau dar vieną testą. Ir tikrai, nuojauta manęs neapgavo
aš laukiausi.
Iškart užsiregistravau ir nubėgau į polikliniką pasitikrinti kaip ten viskas
Švytinčiu iš laimės veidu įžengiu į daktarės kabinetą ir sakau kad aš laukiuosi. Ji pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir klausia:gimdysite?
Žandikaulis nejučiom nusvyro žemyn, net minčių tokiu neturėjau išvis nesuprantu kaip galima būtų atsisakyti tokios laimės gyvenime turėti vaikeli.
Pasodino mane į kėdę, apžiūrėjo ir pasakė, kad aš kraujuoju, kad reiks gultis į ligoninę. Bet aš buvau pilna optimizmo, žinoma pergyvenau, bet labai tikėjau kad viskas yra gerai. Nuvažiavus į ligoninę, priimamajame, sesutė paėmė mano siuntimą ir paskaičiusi klausia: labai kraujuojate? Nė nežinojau ką atsakyti, kad aš kraujo nemačiau. Atėjo daktare, nusivedė mane apžiūrėti ir pasakė man, kad aš kraujuoju (Vos, vos rožinės išskyros, kurių net rožinėm nepavadintum gerai ne įsižiūrėjus). Nusivedė echoskopu pažiūrėt Pažiūrėjo ir pradėjo man dėstyti. Neštumas yra 8 savaites, va matai pūslelė. Bet tavo neštumas nesivystantis, pūslelė yra, o lėliuko ten nėra , reiks daryti išvalymą. Sunku žodžiais apibūdinti ta akimirką užplūdusius jausmus, akimirka tylėjau ir negalėjau, ir nenorėjau tikėti tuo ką išgirdau. Ir tik staiga pamasčiau kiek savaičių... 8? iš kur tiek daug? juk vaikiukas planuotas , žinau kada gaminom ir aš bandžiau jai paaiškinti, kad ji klysta, o ji man pradėjo burti, kad išvalymą padarys ir paleis namo, kad jei aš ja netikiu gali pakviest daugiau daktarų , tipo kažką kaip per vizitacija jų daug susirenka, bet aš nenorėjau tikėti, tuo ką ji sako ir pradėjau kalbėti pakeltu tonu, kad mane išgirstų. Pasakiau, kad išvalymo nedarysiu , kad ji apsirinka dėl laiko, maksimum gali būt 3-4 savaitės žodžiu po ilgų ginčų, ji nusprendė stebėti mane kelias dienas Tačiau po 3 dienų nerimo lėliukas pasirodė, širdelė plake ir mane paleido namo su labai gražiu palinkėjimu : Tu dar perdaug optimistinėm nuotaikom negyvenk, dar ne aišku kaip tau baigsis Šie žodžiai visą neštumą man skambėjo Nors visą laiką tikėjau, kad viskas gerai, tokie įvykiai neštumo pradžioje paveikė. Ištisai bijojau kiekvieno naujo jausmo, timptelėjimo vis skambėjo dar neaišku kaip tau baigsis
Bendradarbis rekomendavo daktarę, pas kurią jo žmona du vaikučius gimdė. Tad visą neštumą pravaikščiojau pas ją. Tikrai Esu labai jai dėkinga, labai šauni daktarė. Ėjau dažnai, nes vis mane kas nors neramino. Poliklinikos daktarė vis ką nors pasakydavo: tai gimda spazmuojasi - priešlaikinis gali būt tai dar ką aš iškarto pas savo daktarę, o ji juokiasi: niekas pas tave nesispazmuoja, natūralu kad kai sujuda vaikelis sujuda ir gimda .Vieną dieną nuėjau į polikliniką pažiūrėti ar jau apsivertė mano lėliukas. Kaip ir kiekvieną sykį, išmatavo mano pilvelį ir klauso širdelės Sesutė sako: negirdžiu širdelės vaiko, o daktarė sako: na einam pažiūrėsim echoskopu ar gyvas tavo vaikas jei nebūtų visą kelią į polikliniką judėjas lėliukas bučiau, tikrai įsigandusi. Tai turbūt buvo vieninteli sykis kai aš nesureagavau į jos žodžius. Kai ehoskopavo, aš jos klausiu: gal jau matosi kas gims?, o ji užsistaugė ant manęs: aš žiūriu ar tavo vaikas gyvas, o tau lytis rūpi?. Tai tad atsakiau kaip gali būt negyvas jei spardėsi. Po to sykio pas ją nebeėjau iš viso . Neštumo pabaigoje gulėjau dar katra ligoninėje, ten kiekvieną dieną rašydavo vaiko tonus, tai būdavo taip Gera girdėti savo vaikelio širdelę plakant. Tai vat jei ne tų dviejų daktarų Nekopetetingumas būčiau galėjus džiaugtis neštumu, o ne gyventi baimėje su mintimi, o jeigu. Gaila, kad tai supratau tik dabar.
Parengiamieji sąrėmiai prasidėjo dar prieš naujuosius. Sunku buvo pasakyti kada jau bus laikas , viena syki rašant tonus gimda rami , kitą - spazmuojasi, dar kitą vėl rami ir atsidarymas jau buvo.
Labai bijojau, kad nesuprasiu, kada tikri sąrėmiai ir štai atėjo 2007 sausio 9 diena. Iš ryto atsikėliau ir kaip visada įsijungus kompiuteri dar perskaičiau kelias gimdymo istorijas pasilabinau su mamytėmis kaimynų skyrelyje ir nuėjau žiūrėt televizoriaus Visą dieną keistom bangom užeina karštis Ir štai 16.45 pajutau labai keistą skausmą, spazmą sunku net apibūdinti, po 10 min. vėl pasikartojo greitai jungiuosi kompiuteri ir klausiu mamyčių ar jau ? skambinu mamai klausiu ar jau ? Visi sako kad taip na tada pamąsčiau kad visai nebaisus tie sąrėmiai ir nuėjau virti koldūnų nes labai norėjau valgyti vyras strimgalviais parlėkė namo pavalgėm ir apie 18.40 jau paskambinau daktarei, nes skausmas jau gerokai buvo stipresnis susitarėme po valandos susitikti ligoninėje Pakeliui į ligoninę dar sustojom mineralinio vandens, nes skaičiau kad labai troškina Priimamajam bestovint nubėgo vandenys. Kai mane apžiūrėjo, jau buvo 4 cm atsidarymas ir nubėgę vandenys. Apie 21val. Jau buvau gimdykloje pastate kateteri ir į tą patį kateterį vaistukų, kurie patrumpina sąrėmius ir atsiguliau į vonia . O kaip ten buvo gerai, skausmo beveik nejaučiau. Su vyru juokavom, kad kitą kartą reiks į MP3 anekdotų įsirašyt Atėjo daktarė, aš dar paklausiau ar iki 24 valandos pagimdysiu? Ji nusijuokė ir pasakė, kad net nepanašu, sake apie 23 val. Išlipsim iš vonios apžiūrės mane ir galėsiu vėl atgal lipti. Apie 23 valandą skausmas pasidarė gerokai stipresnis ir jau nebebuvo juokinga o išlipus iš vonios jau pasidarė graudu.. taip skaudėjo šiaip ne taip užsirioglinau ant stalo, o mintyse vis galvojau kaip greičiau atgal į vonia grįžti bet kur tau, girdžiu: pilnas atsidarymas, gimdom . Davė pakvėpuoti man linksminamųjų dujų , bet jos man tik viską sumaišė - nebekvėpavau kaip reikia ir visiškai skausmo nenumalšino, tik aš pati apsvaigau ir nesąmones šnekėjau Laimei nutirpo man ranka ir numečiau aš ta kaukę į šoną ir pradėjau normaliai kvėpuoti ir skausmas nebeatrodė toks stiprus Pats gimdymas buvo lengvas ir trumpas, jau pajutau kad atėjo laikas stumti , daktarė pamate galvytę, tamsius plaukučius liepė stumti nebuvo taip paprasta kaip galvojau . Laimei vyras buvo salia. Po kelių rimtų pastūmimų, 23.50 gimė dukrytė visa išsyk iššovė kaip šampano kamštis, nespėjo jos net pagauti Ji net neverkė iškarto, bet kvėpavo , išgirdau jos verksmą ir pajutau toki džiaugsmą Daktarė sakė: šaunuolė, gimdei kaip sau o aš atsakiau, kad mums taip viskas gerai pavyko nes tėvelis buvo salia ir visos Vilijampolės Mamytes už mus kumščius ir kumštelius laikė Mantutė gimė 53 cm 3.349 kg pagal Apgar skalė buvo įvertintą 8/9, vos gimusi pradėjo čiaudėti. Pirmąją naktį praleidom visi trise vienoje palatoje, negalėjau užmigti, visa naktį žiūrėjau į mažą stebuklą, kurį 9 mėnesius nešiojau savyje ir bandžiau suvokti, kad jis užaugo manyje Tai tikras stebuklas o dabar po nelengvos kelionės pas mus miega prisiglaudusi man prie krūtinės. Žiūrėjau, grožėjausi, braukiau džiaugsmo ašaras O tas jausmas kai vaikutis pirmą katą paima krūti ir ima zysti, tai gražiausios mano gyvenimo akimirkos. Po 3 parų paleido mus namo Jau pirmąją naktį namie išmiegojo 6 valandas 20 dienų jau laike galvytę augam gerai tik va gaila kad pienelio jau nebeturiu. Gyvenimas nuo to laiko kai gimė Mantutė pasikeitė bet aš esu labai laiminga labai norėjau jai parašyti eilėrašti, bet niekaip nepasitaikydavo ant ko užrašyti kai įkvėpimas ateidavo labai norėjosi ir šią istoriją gražiai aprašyti, bet nežinau kaip man pavyko
Gimdžiau II ligoninėje pas Daktarę G. Kardelienę
Iškart užsiregistravau ir nubėgau į polikliniką pasitikrinti kaip ten viskas
Švytinčiu iš laimės veidu įžengiu į daktarės kabinetą ir sakau kad aš laukiuosi. Ji pažiūrėjo į mane keistu žvilgsniu ir klausia:gimdysite?
Žandikaulis nejučiom nusvyro žemyn, net minčių tokiu neturėjau išvis nesuprantu kaip galima būtų atsisakyti tokios laimės gyvenime turėti vaikeli.
Pasodino mane į kėdę, apžiūrėjo ir pasakė, kad aš kraujuoju, kad reiks gultis į ligoninę. Bet aš buvau pilna optimizmo, žinoma pergyvenau, bet labai tikėjau kad viskas yra gerai. Nuvažiavus į ligoninę, priimamajame, sesutė paėmė mano siuntimą ir paskaičiusi klausia: labai kraujuojate? Nė nežinojau ką atsakyti, kad aš kraujo nemačiau. Atėjo daktare, nusivedė mane apžiūrėti ir pasakė man, kad aš kraujuoju (Vos, vos rožinės išskyros, kurių net rožinėm nepavadintum gerai ne įsižiūrėjus). Nusivedė echoskopu pažiūrėt Pažiūrėjo ir pradėjo man dėstyti. Neštumas yra 8 savaites, va matai pūslelė. Bet tavo neštumas nesivystantis, pūslelė yra, o lėliuko ten nėra , reiks daryti išvalymą. Sunku žodžiais apibūdinti ta akimirką užplūdusius jausmus, akimirka tylėjau ir negalėjau, ir nenorėjau tikėti tuo ką išgirdau. Ir tik staiga pamasčiau kiek savaičių... 8? iš kur tiek daug? juk vaikiukas planuotas , žinau kada gaminom ir aš bandžiau jai paaiškinti, kad ji klysta, o ji man pradėjo burti, kad išvalymą padarys ir paleis namo, kad jei aš ja netikiu gali pakviest daugiau daktarų , tipo kažką kaip per vizitacija jų daug susirenka, bet aš nenorėjau tikėti, tuo ką ji sako ir pradėjau kalbėti pakeltu tonu, kad mane išgirstų. Pasakiau, kad išvalymo nedarysiu , kad ji apsirinka dėl laiko, maksimum gali būt 3-4 savaitės žodžiu po ilgų ginčų, ji nusprendė stebėti mane kelias dienas Tačiau po 3 dienų nerimo lėliukas pasirodė, širdelė plake ir mane paleido namo su labai gražiu palinkėjimu : Tu dar perdaug optimistinėm nuotaikom negyvenk, dar ne aišku kaip tau baigsis Šie žodžiai visą neštumą man skambėjo Nors visą laiką tikėjau, kad viskas gerai, tokie įvykiai neštumo pradžioje paveikė. Ištisai bijojau kiekvieno naujo jausmo, timptelėjimo vis skambėjo dar neaišku kaip tau baigsis
Bendradarbis rekomendavo daktarę, pas kurią jo žmona du vaikučius gimdė. Tad visą neštumą pravaikščiojau pas ją. Tikrai Esu labai jai dėkinga, labai šauni daktarė. Ėjau dažnai, nes vis mane kas nors neramino. Poliklinikos daktarė vis ką nors pasakydavo: tai gimda spazmuojasi - priešlaikinis gali būt tai dar ką aš iškarto pas savo daktarę, o ji juokiasi: niekas pas tave nesispazmuoja, natūralu kad kai sujuda vaikelis sujuda ir gimda .Vieną dieną nuėjau į polikliniką pažiūrėti ar jau apsivertė mano lėliukas. Kaip ir kiekvieną sykį, išmatavo mano pilvelį ir klauso širdelės Sesutė sako: negirdžiu širdelės vaiko, o daktarė sako: na einam pažiūrėsim echoskopu ar gyvas tavo vaikas jei nebūtų visą kelią į polikliniką judėjas lėliukas bučiau, tikrai įsigandusi. Tai turbūt buvo vieninteli sykis kai aš nesureagavau į jos žodžius. Kai ehoskopavo, aš jos klausiu: gal jau matosi kas gims?, o ji užsistaugė ant manęs: aš žiūriu ar tavo vaikas gyvas, o tau lytis rūpi?. Tai tad atsakiau kaip gali būt negyvas jei spardėsi. Po to sykio pas ją nebeėjau iš viso . Neštumo pabaigoje gulėjau dar katra ligoninėje, ten kiekvieną dieną rašydavo vaiko tonus, tai būdavo taip Gera girdėti savo vaikelio širdelę plakant. Tai vat jei ne tų dviejų daktarų Nekopetetingumas būčiau galėjus džiaugtis neštumu, o ne gyventi baimėje su mintimi, o jeigu. Gaila, kad tai supratau tik dabar.
Parengiamieji sąrėmiai prasidėjo dar prieš naujuosius. Sunku buvo pasakyti kada jau bus laikas , viena syki rašant tonus gimda rami , kitą - spazmuojasi, dar kitą vėl rami ir atsidarymas jau buvo.
Labai bijojau, kad nesuprasiu, kada tikri sąrėmiai ir štai atėjo 2007 sausio 9 diena. Iš ryto atsikėliau ir kaip visada įsijungus kompiuteri dar perskaičiau kelias gimdymo istorijas pasilabinau su mamytėmis kaimynų skyrelyje ir nuėjau žiūrėt televizoriaus Visą dieną keistom bangom užeina karštis Ir štai 16.45 pajutau labai keistą skausmą, spazmą sunku net apibūdinti, po 10 min. vėl pasikartojo greitai jungiuosi kompiuteri ir klausiu mamyčių ar jau ? skambinu mamai klausiu ar jau ? Visi sako kad taip na tada pamąsčiau kad visai nebaisus tie sąrėmiai ir nuėjau virti koldūnų nes labai norėjau valgyti vyras strimgalviais parlėkė namo pavalgėm ir apie 18.40 jau paskambinau daktarei, nes skausmas jau gerokai buvo stipresnis susitarėme po valandos susitikti ligoninėje Pakeliui į ligoninę dar sustojom mineralinio vandens, nes skaičiau kad labai troškina Priimamajam bestovint nubėgo vandenys. Kai mane apžiūrėjo, jau buvo 4 cm atsidarymas ir nubėgę vandenys. Apie 21val. Jau buvau gimdykloje pastate kateteri ir į tą patį kateterį vaistukų, kurie patrumpina sąrėmius ir atsiguliau į vonia . O kaip ten buvo gerai, skausmo beveik nejaučiau. Su vyru juokavom, kad kitą kartą reiks į MP3 anekdotų įsirašyt Atėjo daktarė, aš dar paklausiau ar iki 24 valandos pagimdysiu? Ji nusijuokė ir pasakė, kad net nepanašu, sake apie 23 val. Išlipsim iš vonios apžiūrės mane ir galėsiu vėl atgal lipti. Apie 23 valandą skausmas pasidarė gerokai stipresnis ir jau nebebuvo juokinga o išlipus iš vonios jau pasidarė graudu.. taip skaudėjo šiaip ne taip užsirioglinau ant stalo, o mintyse vis galvojau kaip greičiau atgal į vonia grįžti bet kur tau, girdžiu: pilnas atsidarymas, gimdom . Davė pakvėpuoti man linksminamųjų dujų , bet jos man tik viską sumaišė - nebekvėpavau kaip reikia ir visiškai skausmo nenumalšino, tik aš pati apsvaigau ir nesąmones šnekėjau Laimei nutirpo man ranka ir numečiau aš ta kaukę į šoną ir pradėjau normaliai kvėpuoti ir skausmas nebeatrodė toks stiprus Pats gimdymas buvo lengvas ir trumpas, jau pajutau kad atėjo laikas stumti , daktarė pamate galvytę, tamsius plaukučius liepė stumti nebuvo taip paprasta kaip galvojau . Laimei vyras buvo salia. Po kelių rimtų pastūmimų, 23.50 gimė dukrytė visa išsyk iššovė kaip šampano kamštis, nespėjo jos net pagauti Ji net neverkė iškarto, bet kvėpavo , išgirdau jos verksmą ir pajutau toki džiaugsmą Daktarė sakė: šaunuolė, gimdei kaip sau o aš atsakiau, kad mums taip viskas gerai pavyko nes tėvelis buvo salia ir visos Vilijampolės Mamytes už mus kumščius ir kumštelius laikė Mantutė gimė 53 cm 3.349 kg pagal Apgar skalė buvo įvertintą 8/9, vos gimusi pradėjo čiaudėti. Pirmąją naktį praleidom visi trise vienoje palatoje, negalėjau užmigti, visa naktį žiūrėjau į mažą stebuklą, kurį 9 mėnesius nešiojau savyje ir bandžiau suvokti, kad jis užaugo manyje Tai tikras stebuklas o dabar po nelengvos kelionės pas mus miega prisiglaudusi man prie krūtinės. Žiūrėjau, grožėjausi, braukiau džiaugsmo ašaras O tas jausmas kai vaikutis pirmą katą paima krūti ir ima zysti, tai gražiausios mano gyvenimo akimirkos. Po 3 parų paleido mus namo Jau pirmąją naktį namie išmiegojo 6 valandas 20 dienų jau laike galvytę augam gerai tik va gaila kad pienelio jau nebeturiu. Gyvenimas nuo to laiko kai gimė Mantutė pasikeitė bet aš esu labai laiminga labai norėjau jai parašyti eilėrašti, bet niekaip nepasitaikydavo ant ko užrašyti kai įkvėpimas ateidavo labai norėjosi ir šią istoriją gražiai aprašyti, bet nežinau kaip man pavyko
Gimdžiau II ligoninėje pas Daktarę G. Kardelienę
Tikrai labai graziai parasei 
Sveikinu
Kumsciukai padejo 
Sveikinu
Kumsciukai padejo
super O tokius gydytojus kaip istorijos pradžioj, tai tik
Aciu ... 
Pritariu Maja tau ...
Dabar kai pamastau ,kad galejau Mantutes ir netureti ...
O kiek isvalymu tokios daktares padariusios jau yra, kai ju visai nereikejo???
Pritariu Maja tau
... Dabar kai pamastau ,kad galejau Mantutes ir netureti ...
O kiek isvalymu tokios daktares padariusios jau yra, kai ju visai nereikejo???
Ačiū dievui laiminga pabaiga, o tokiom daktarėm licenzija reikėtų atimti.
Niu super istorija jusu, saunuolytes 
, o tokias "daktares" issaudyti reiketu 
, o tokias "daktares" issaudyti reiketu
Labai grazi istorija, tik jos pradzia nekokia. Kaip daktares gali sitaip kalbeti ir elgtis, juk jos ginekologes, juk cia vaikiuko gyvybe 
Na bet svarbiausia, kad viskas gerai baigesi
Aukite grazios ir sveikos
Na bet svarbiausia, kad viskas gerai baigesi
Aukite grazios ir sveikos
Labai grazi istorija Aukit dideles Ant tokios gydytojos ir man teko uzsirauti 
Aukit dideles Ant tokios gydytojos ir man teko uzsirauti
graziai aprasei,saunuole, o tokius daktarus manyciau reiktu nurasyti,jie nieko nesugeba,net siurpas ima kai pagalvoju kad ir man taip galejo atsitikti. 
o tokius daktarus manyciau reiktu nurasyti,jie nieko nesugeba,net siurpas ima kai pagalvoju kad ir man taip galejo atsitikti.
graziai parasei...Daug prisiminimu iskilo ir man. Nemazai panasumu radau...
Bukit laimingi
