Vyro vaikai

Sveikutes dar karta . Na kaip ir sakiau mes visgi issiskyreme. Tiesiog gavosi konfliktas del mergaites, ji jam eme sakyti, kad atseit as su ja blogai elgiuosi, bet atejus man i kambari ji negalejo to patvirtinti. ir as pasakiau, kad man gana. As daugiau taip nebegaliu, pavargau nuo tu nesamoniu, galu gale man reikia uzauginti savo vaikucius. Tuomet gavosi taip, gad vyrui teko rinktis mes ar jo dukra. Jis pasirinko ja. Tai va, tuo viskas ir baigesi. As susidejau daiktus ir isskridau. Vyras netikejo nieko, ka as jam sakiau apie jo dukra, mane, kad as meluoju, bet dabar jau isitikino, pats pamate savo akimis. Beje nepraejo ir menesis po mano isvykimo, jisai parvede i namus kita moteri. Visa laika iki skirybu jisai tikejosi, kad mes susitaikysim, nors gyveno jau su kita, bet tai aiskindavo taip: Juk man reikia, kad kazkas ziuretu mano vaika ir reikia kazka pi...t. , o myliu tai as tave. Nu vienu zodziu, tai skambejo ziauriai. Ir pykdavau ir juokas imdavo, bet buvau sau pasakiusi, kad tokio gyvenimo nereikia nei man , nei mano vaikams. Nesiruosiau rizikuoti savo vaiku sveikata , bei bloga itaka jiems. Beje kaip karkuri rasete, kad ka as darysiu, jei mano vaikams bus po 9 metus ir jie paveldes tevo genus. Tai atsakau, kad tai yra mano vaikai( as juos isnesiojau, jutau kiekviena ju judesi, naktimis nemiegojau, ir zinau, kad jie mano) ir darysiu viska kas geriausia. O dabar jau esu issiskyrusi virs 3 menesiu(cia oficialiai). Kaip sakoma laikas gydo zaizdas, nors nemanau, kad kada nors jas uzgydis ir ar tai isvis tiesa. Nebent jei jo visai nematyciau. O taip galiu pasakyti, kad labai sunku kuomet mylejai zmogu visa savo sirdimi, ir dabar tebemyli , nors tuo paciu ir jauti jam didziuli pykti. Sunku, kada vaikai klausia, kodel tevelis ne sumumis. Na tai tiek, bet nieko nepakeisi. Beje, toms kurios mano, kad 10 metu vaikai yra geri. Tai va , ar 10 metu mergaite turetu buti gera, jei tevas perskaito laiskus, kad ji jau lytini gyvenima nori gyventi, kad vakarais mastrubuojasi ir kad susirasineja per skypus su suaugusiais vyrais ir vos ne seksu per skype uzsiimineja, beje vokti ir gi jau vage. o dvi 5 ir 2 metu dukrytes tecio nemato neaisku del ko. Beje mano maziuke, jau ji mazai te atsimena, kai retai mato. Manaot neskauda sirdies, kada tetis atskrenda, ateina pas vaikus, o vaikas klykia ir nepazista tevo. Tai tiek.
Tiesiok toms, kurios paklius i tokia situacija, noreciau palinketi gerai apgalvoti, nes kol tai nepadaroma oficialiai, vaikai buna silkiniai, bet kai tik tai iteisinama, parodo is kokio jie molio(nors zinoma ne visi). Tiesiog vyrams lengviau priimti svetima vaika, nei moterims.Ir vaikai lengviau priema vyra, nei kita "mama".

Teisingas sis posakis tuomet, kai zmogus isgyvenantis netekti, leidzia jame esantiems jausmams issilieti, neslepia ju, nebando tu jausmu, pakeisti kitais....tiesiog jeigu jaucia pykti, tai ir pyksta, jeigu jaucia liudesi, tai ta liudesi ir isgyvena...

Drisciau nesutikti su sia mintimi. Vyrams priimti kito vyro vaika, daznai buna zymiai sudetingiau priimti, nei kad moteriai.
Tas pats sakytina ir apie vaikus. Labai daug kas priklauso nuo tu vaiku tevu. Jeigu tevai kalbasi ir aiskina su vaikais, kad tetes/mamos nauja drauge ar drauga reik priimti, gerbti, klausyti, nes jis/ji vyresne ir t.t. neitraukia vaiku i tarpusavio rietenas ar intrigas ar aiskinimusis, tuomet vaikams yra lengviau ir priimti ta nauja zmogu ju tecio ar mamos gyvenimuose.
Zinoma, atvejis atvejui nelygus, ir tikrai yra issimciu.

Jums belieka palinketi stiprybes ir kantrybes auginant savuosius
Papildyta:



o tavo vyras taresi su savimi del sunaus atsivezimo? Ar sunus zino, kad tures broli/sese? Kodel tetis nutare atsivezti vaika pas save? Motina norejo taip?
Ar esat aptare kaip elgsites vienu ar kitu iskilusius nemaloniu atveju?

o iš kur tam vaikui išmokti būti geram?

Nesmerkiu nei vieno žmogaus, todėl kad jis jaučia taip, kaip jaučia ir išgyvena...Žinau, kas tai yra...Mano istorija tokia...

Pastaruoju metu nesusitvarkau su savo jausmais draugo
dukrai. Mudu nesusituokę, tačiau ji dažnai leidžia laiką su mumis. Iš pradžių viskas buvo puiku, stengiausi ją priimti tokią, kokia yra, nors man ji atrodė keistoka nuo pat pradžių. Stengiuosi jai būti daugiau drauge, nes mamą ji turi. Todėl man net į galvą nešautų ją auklėti...Nenoriu, kad paskui man prikištų, jog auklėju ne savo vaiką...Jei ji būtų mano vaikas - ko gero viskas būtų kitaip ir neapsieičiau be griežtumo ir reiklumo, kai kuriais atvejais...
Mergaitei keturiolika metų, tačiau elgiasi, kaip vaikas, jokio savarankiškumo. Man rodos, ji jaučiasi labai vieniša, neatrodytų, kad turi draugų, kažkur eitų, bendrautų su savo amžiaus vaikais. Kartais pagalvoju, gal mama jai neskiria daug dėmesio, o su draugais nenori, o gal negalibendrauti. Gerbiu ją (mergaitę) kaip žmogų, bet vis dažniau pagalvoju, kad per daug gal iš jos reikalauju. Draugui sakau, jog galiu ją gerbti, bet neprivalau mylėti. Dažnai pagaunu save svarstydama, jog tokio amžiaus buvau savarankiška, man nereikėjo lėkštės paduoti, plaukų plauti ir šukuoti, jei ateina pas mus reikia ir paltą pakabinti ir kt. dalykus aiškinti. Argi tėvas ją turi mokyti, kaip plauti indus, kaip tesingai laikyti šaukštą, ko jos bepaklaustum, ji neturi nuomones arba sako - nežinau...Kai pasiimam ją drauge, pas senelius (draugo tėvus)- ji ten kaip svetima, ko bepaklaustų nudelbia galvą ir beveik nekalba...Tarsi vogčiomis stebėtų visus tuos žmones, ji net pabučiuoti jų negali pasisveikindama, kol patys seneliai neapkabina. Man tai taip keista....
Man keista, kad jos mama baigusi pedagogikos mokslus – nemato, jog dukrai sudėtinga bendrauti,ne tik su namiškiais, bet ir su kitais žmonėmis. Nustebino, kai atvažiavusi net nesugebėjo patipalto pakabinti į spintą, kol pati jai nepasakiau, jog tai ji gali padaryti savarankiškai. Rytą atsikėlusi nenuėjo prausti, o pirmiausia apsirengė ir sėdo prie pusryčių stalo. Kalbinu,bandau teirautis, kaip jai sekasi, kas naujo, kaip mokykloje, muzikos mokykloje – atsakymai būna trumpi ir tai neišsivysto į tolesnį pokalbį. Norėčiau klysti, tačiau tai pastebėjau ne tik aš, tą mato ir jos tėvas. Aš turiu kantrybės, tačiau tai jau ima erzinti.
Imu galvoti, kaip bus kai mes susilauksime savų vaikų, kokia bus jos reakcija? Juk logiška, kad didesnė dalis dėmesio teks mažesniam. Būsiu atvira, kad ir kaip ten bebūtų - mano šeima visada bus mano vyras ir mudviejų vaikai.
Vis dažniau imu galvoti, kad nenoriu, kad ji pas mus atvažiuotų. Kalbamės su draugu, bet nenoriu jo įžeisti savo pamąstymais, visgi tai jo vaikas, juk niekam nėra smagu, kai apie jo vaiką kažką blogo pasako, kritikuoja. Jau anksčiau pastebėjau, kad jis irgi privengia su ja bendrauti, nes neturi kantrybės, kad kažkiek jį patį veikia ir slegia tas keistas mergaitės elgesys. Man judviejų santykiai atrodo gana šalti, manau jis ją myli - tik savotiškai - jis žino kad yra jos tėvas, reikia ja rūpintis, bet šilto ir artimo ryšio tarp jų nėra... Gana ilgą laiką jis turėjo mažesnį sąlytį su dukra, jos gyvenimu, kadangi turėjo draugę, kuri jos nemėgo ir akivaizdžiai jai tai rodė, nenorėjo, kad jiedu bendrautų. Nenoriu būti tokia kaip ji, bet jaučiu kad tokia darausi... Atvirkščiai nuo pat mudviejų su draugu draugystės pradžios skatinau su dukra bendrauti. Bandžiau sakyti, jog vaiką reikia priimti tokį, koks yra...bet dabar pati to padaryti jau neberandu jėgų.
Jaučiu, kad imu save „laužyti“...nenoriu prarasti žmogaus, kurį myliu vien todėl, kad man sunku bendrauti su jo dukra. Imu save kaltinti, kad esu bloga, nes nesugebu savęs dėl to sąmoningai perauklėti.

...ji buvo pas mus porą savaičių...praėjus keletui dienų..pajaučiau, kad jei neišeisiu kur nors pabūti viena - sprogsiu. Išvažiavau į sesers butą ir išsiverkiau kaip reikiant. Viduje liko taip tuščia, kad net neturėjau ką pasakyti savo draugui, Tiesiog nutilau, o šiandien buvau apkaltinta,kad nesugebėjau išlaikyti to "egzamino", kad preičiau prie vaiko, bet jei matau, kad ji nenori su manimi kalbėtis, tai kam turėčiau ją kalbinti. Man begalo sunku, noriu turėti savo vaikelį, o ne auklėti svetimą ir pykstu, kad manęs negirdi...pasakiau, kad pabaigusi žiūrėti multfilmą išvestų šunį laukan - ji pareiškė, kad šunį veda tik vieną kartą ryte ir vakare, bet šuo juk gyvas padaras...jai tai pasakiau, bet ji nei nekrustelėjo...Ir taip dvi savaites multikai, o jei ne mutikai tai kompas...
Neįsivaizduoju, jei reikėtų gyventi kartu, man būtų labai sunku. Suprantu, kad reikia laiko, kad pelnyčiau jos pasitikėjimą, bet ...jau praėjo pusantrų metų, kai bendraujam su draugu ir ji mato mane ir išeinam kažkur ir dovanoju jai dovanas, kai būna šventės, bet ne tam kad įsiteikčiau, o tiesiog kai būna šventės...Sveikindama bandau ją pabučiuoti, o ji kaip statula tokia visa "ledinė"...ir tada man norisi atsišlieti nuo jos ir daugiau nebendyti su ja suartėti, parodyti šiltus jausmus, kaip žmonės normaliai bendrauja...
Atrodo esu lyg ir sąmoningas žmogus, bandau suprasti jos jausmus, bet negaliu ignoruoti ir savųjų...Aš labai pavargau, kai ji buvo pas mus, nuo jos nesavarankiškumo, pavargau nuo to tylėjimo ir televizoriaus spoksojimo, šuo jai kaip žaislas, suprantu, kad tai iš vienatvės, bet jau darosi graudžiai juokinga žiūrėti kaip ji su juo elgiasi...ir pikta...Eidama miegoti pasiima pliušinį žaislą...
Nejaučiu jai neapykantos, tik darosi gaila ir pati imu savęs nekęsti ir jaučiuosi kalta dėl tokių savo jausmų...

Nesitikiu, kad mane čia kas nors labai supras, pateisins...bet bent jau išsakiau, dėl ko man skaudu, pikta ir liūdna...

As isskyriau kelis punktus apie vyro mergaite. Gal tai pades lengviau ja suprasti? Mergaite paaugle su visais paauglystes "pribombasais". Plius jauciasi nestabiliai del savo sugriuvusios seimos(tai irodo jos uzsidarymas, vienatve, o gal nenoras isileisti nieko i sirdi), gal net jauciasi kalta del tevu skyrybu(nezinau, kodel, bet dauguma vaiku save laiko atsakingais del tevu skyrybu ), plius prisidejo tai, kad esat jai ne pirma pamote, zodziu, nera stabilumo ne tik kad seimoje, bet ir is viso.
Manau, kad nesistenkit labai listi jai sirdi. O gal atvirksciai-pabandykite rasti kita priejima, ne vien tik klausimai-kaip sekasi mokykloje. Tai tokie nuvalkioti klausimai, kad vaikai ju negirdi, o atsako spontaniskai-gerai. Sakot, motina pedagoge? Tai gal jos namuose ir pasikalba nuo sirdies? O su pamote nebera apie ka kalbeti?
Zodziu, sunku, ka pasakyti, bet as palaikau jus

paskaiciau Letivėjos posta ir manau, kad reikia tiesiog bendraut ir reikia laiko. su savo vaikais paauglystes laikotarpiu tevai nesusisneka kelis metus, o jus tikites su vyro dukra
kantrybes.
tas atsiribojimas, saltumas ir t.t. yra tik siena, uz kurios slepiasi nuo nesaugaus pasaulio, nejimas i vonia ir nesavarankiskumas yra baime ir vengimas padaryti ne savuose namuose ka nors ne taip - padeti daikta ne i ta vieta, isleisti per daug vandens, pritaskius vonioj ne su tuo skuduru pavalyti arba nepavalyti...net toks dalykas kaip neidavimas jai skirtu ranksluosciu i rankas gali salygoti tai, kad ryte i vonia neis...
zodziu, sunkus dabar metas, neatsiribokit nuo jos - jai ir taip sunku ir del to sunku ir aplinkiniams

As irgi pritarciau, kad reikia laikytis tu pagrindiniu mandagumo taisykliu ir nebelisti mergaitei i "sikna". Jau tikrai Tavo pastangos nemazos:) Su tikrais tevais paaugliai kaip bendrauja , o cia dar kita moteris salia tecio... GAl ir siaip uzdaresnis vaikas yra. O kokia ji budavo vaikysteje, iki 10 metu?

Ačiū už palaikymą. Patikėkit labai gerai žinau, tuos psichologinius paauglystės niuansus...bet kiek man apie ją pasakojo - ji visad tokia buvo...
Ji buvo maža, kai išsiskyrė tėvai, manau, kad nelabai ir suvokti galėjo tas tėvų skyrybas...Kiek žinau iš draugo mamos, vaikas buvo nuteikinėjamas prieš buvusią tėvo draugę...Manau, kad problemos gilesnės, nei aš galiu įsivaizduoti...
Aš nenoriu būti jai motina ir ją kamantinėti, ji ją turi...Argi aš turiu rūpintis, jei vaikas turi kažkokių psichologinių problemų...bandžiau draugui tai pasakyt - nežinau, ką jis sakė jos motinai, bet manau, kad jai reikia psichologo pagalbos...

na jei nuteikinejo pries buvusia, tai gal ji atsargiai su jumis dabar. tuo labaiu, kad is vaikystes uzsifiksave, kad viskas laikian, o kam susidraugauti su zmogumi, kurio tavo gyvenime greit gali nebelikti? stabilumo jos dusioj nera

Visada jai sakau, jauskis kaip namuose. Tai Tavo tėvo namai. Tai atsidaryk šaldytuvą - imk ką nori, valgyk...Jauskis kaip namie...Ko dar ir kaip reikia elgtis?
Kai pirmąkart mus supažindino esu pasakiusi - kad ir kokia moteris šalia tėvo bebūtų - Tu visada liksi jo dukra.
Jai visada vonioj būna padėtas rankšluostis...
Papildyta:



...bet gi ji ne maža mergaitė - tokių metų vaikai paprastai jau turi nuomonę - kas gerai, kas blogai...Juk paprastai intuityviai jauti žmones...kokie jie...
Savo tokiu elgesiu ji dar labiau stumia nuo savęs...Aš stengiausi, bet dabar noriu atsiriboti nuo to bendravimo su ja...Gal kai kam bus sunku tai suprasti...bet tai jau tampa našta...

Tai ir padarykit taip, bent kuriam laikui. Kodėl Jus save verčiat daryti tai, kas Jums nemiela? Gal ir pati mergaitė už tai net dėkinga Jums bus, nes gal ir jai ne itin norisi su Jumis bendrauti? O gal bijote mergaitės tėvo palankumą prarasti, juk jau girdėjot užuominas iš jo pusės, jog egzamino kokio tai neišlaikėt?

Dabar jau taip ir darau. Nebijau, kad mane apkaltinti gali ir vėl...Jis niekada nepajaus mano jausmų, kaip ir aš jo...juos galima tik įsivaizduoti...
Esu jam ne kartą sakiusi, kad gal eikit kartu kur nors be manęs, pabandraukit dviese, gal taip bus geriau...artimiau ją pats pažinsi...bet visad gaunasi taip, kad keliauju kartu su jais, kartais net nenorėdama...