Vyro vaikai

Niekur ji nenueis ir niekur nesides. Jei problemos neisspresit-ji ir liks. Jei nerasit kontakto su podukra, tai kaskart jai atvaziuojant jausites blogiau ir blogiau...

Jei atvirai..permečiau akimis šitą temelę ir man pasirodė, kad čia daug netolerancijos ir pasakoma daug skaudžių žodžių...Sakyčiau "bendros" temos turėtų vienyti, o gaunasi atvirkščiai, galbūt klystu...

jau tik nebukit tokia kategoriska. "Jauskis kaip namuose....". ta pati man dede sake, kai 4 metus pas ji gyvenau (studiju laikais). Na, bet nesijauciau! Viskas ten svetima, viskas ne mano. Juolab, kad svetimuose namuose svetimos taisykles, svetima tvarka, tai kokie dar namai gali buti. O siuo atveju, dar ir JUS ESATE SVETIMA. Gal mergaite prisibijo jusu, jusu kategoriskumo? Gal kazka kazkada pasaket, o jai pasirode, kad apsauket ja? Tai dabar ir bijo suklysti savo elgesiu.

Pagyvensim ir pamatysim. Kartais problemos išsisprendžia - nesprendžiamos...Ačiū, už Jūsų nuomonę.
Papildyta:


Aš irgi gyvenau pas dėdę, prisitaikiau prie tų namų taisyklių ir viskas. Tai jei jau tokia bloga esu, tegu nevažiuoja pas mus...Aš jei leidžiu daryti viską ką ji nori...Griežta galiu būti tik tada, kai manęs negirdi...Tada paklausiu taip - kada jituri išmokti bendrauti, jei su tais kurie aplink ją - ji nemoka bendrauti?

Gal galit trumpai atsakyt: Kaip turi elgtis vaikas su Jumis, kad tas bendravimas pagal Jus butu normalus?

Pazadekit nepykti
1. Ji vaziuoja ne pas jus, ji vaziuoja pas teva. Jai simtas metu iki jusu, negyventu tevas, jus jos ir nematytumet
2. Netiesa. Jus VERCIAT ja kabintis palta, plauti indus, vedzioti suni ir panasiai. Visa tai, ko ji nenori kaip paaugle daryti.
3. Juk antrame punkte saket, kad leidziat viska. Vadinasi, meluojate pati sau. Nieko jus neleidziat, plius esate griezta.
4. Tada, kai aplinkiniai siek tiek nusileis iki jos lygio Paaugliai nesusikalba su tikrais tevais, su mokytojais, su visais suaugusiais vien del to pacio-suaugsiems atrodo, kad jie NEMOKA bendrauti. Bet. Bendrauti su paaugliais is tiesu nemoka suaugusieji.

Man normalus bendravimas yra toks, kai su Tavimi kalbasi, jei Tu kažko paklausi - tau atsako ne vienu žodžiu - nežinau...o vysto pokalbį toliau...
Papildyta:


nepyksiu, bet argumentuosiu jei galima
- ji važiuoja pas mus, nes tuose namuose - nori ji to, ar ne nori gyvenu ir aš. Ir ji turi gerbti mane, taip pat kaip ir aš ją. Laisvalaikį vis gi leidžiam kartu, patinka man ar ne kitas klausimas - aš gerbiu savo žmogų, jei jis prašo kad važiuočiau drauge.
- aš neverčiu, bet tikrai neketinu iš jos daryti mažos mergaitės. Nusirengti ji gali pati...Indų ji neplauna, o šuo - yra jos, ji atsiveža savo iš motinos namų. Jai šuo buvo nupirktas su sąlyga - kad ji juo rūpinsis- tai jos paregos. Iki tol mes savo šuns neturėjom, tad su mūsų šuniu tai neturi nieko bendra.

- dedu visas pastangas, kad suprasčiau, kas dedasi jos sieloj, nes kartais joje matau dalį savęs...nenoriu, kad jai gyvenime būtų sunku...

O Jus pati su visais randat bendra kalba? Speju, kad nevisada, ir nuo to juk Jus saves nekaltinat kad turit bendravimo problemu.
Ir kodel Jus norit kad visi butu vienodi. Visi mes esame skirtingi. Pvz kai as su kuo nors nenoriu bendraut tai ir nebendrauju ir Jus is manes isgirstumete tas pacias standartines frazes: taip, ne, nezinau. Juk mes neprivalom kiekvieno sutikto isileist i vidu ir issipasakot viska ka galvojam. O tusciai kalbet kokia prasme?
Manau kad Jus perdaug ideali norit but savo draugui, jo vaikui ir visiems aplinkiniams, Jus norit kad visi Jus myletu ir Jumis zavetusi ir per ta dideli nora Jus nebesugebat priimti zmoniu tokie kokie jie yra. Jus issikelet daugybe reikalavimu sau ir kitiems, kurie Jums trukdo su mergaite buti draugemis. Todel manau kad problema pirmiausiai yra Jusu viduje.

Na va, mudvi nesusikalbam, suaugusios, o ka jau noreti is paaugles
-ar jus isgirdot, ka as pasakiau Pasakiau, kad vaziuoja ji pas teva. Jai nesvarbu, gyvena kas nors dar be tevo, ar ne, buvo kita moteris-ji irgi ten vaziavo. Ir ne pas ja, o pas teva. Pagarba niekuo cia deta Kas praso kartu leisti laisvalaikius? Ji? Ar vyras? Tai va, kai prasysis laisvalaikius leisti JI, tada ir sakykit, jog ji atvaziuoja ir pas jus
-pajuodinau sakini. Niekas nevercia jusu ja daryti mazos mergaites, ne, as patariu tiesiog vos vos nusileisti iki paaugles. Tik vos vos. Problema ne nusirengime, problema-palto pasikabinime, ar ne? Jai atorodo nieko tokio palta numesti ten, kur ji nori, o jus tai erzina. Na o del suns... Jus ja VERCIAT vedzioti tiek, kiek jis nera prates. Ja tas erzina, nes ji zino geriau. O jus tuoj nusileidziat jai ant galvos su vertimais.
-o kodel jums pokalbi neuzvedus ne apie moksla, o apie...sokius, rubus, mada, pakvieskit ja i koki SPA centra, bandykit draugauti su ja ne kaip suaugusi, o kaip lygiaverte drauge. Eikit apsipirkti, klauskit jos moteriskos nuomones(gal ir nekreipsit demesio, bet teiraukites), snekekit apie viska, isskyrus mokykla, nes paaugliams tai bjauriausia tema

Gal ir nesusikalbam, o gal kiekviena iš mūsų skirtingai mąstom...Džiugu, kad bent nesat abejinga pašnekovė...galiu paklausti? Ar Jūs taip pat esat savo vyro vaikams draugė, kaip bendraujat, kaip leidžiat laisvalaikį, kalbatės su jais?

As esu antroji vyro zmona Turi jis dukra is pirmos santuokos. Turiu ir as du sunus is pirmos santuokos. Tad gal man lengviau
Pirmiausia, vyro dukrai daviau visiska laisve elgtis savuose namuose kaip ji nori/kaip ipratusi namuose. Patikekit, ir siukslynas kapitalus buna, ir nekalbejimas kartais, ir indai ant stalo paliekami, i rubai ismetomi kas kur. Nesu pedante. Gal tas gerai? Nu uzmerkiu akis i numesta palta. Ir batus nuspiriu, jei vidury kambario nusiauna. Nelendu nei buciuotis, nei glamonetis. Jai prasideda pirmieji paauglystes pozymiai dar tik, bet...ji pradeda mane vertinti. Kai bunam pas senelius(vyro tevus), ji net pradeda su jais atsikalbineti(o jie tik tiesiog joje mato maza mergaite ir bando elgtis kaip su maza), tuo tarpu pokalbio ir bendravimo iesko pas mane. Nelendu per prievarta i akis. Nekalbu apie moksla. Nekalbu apie jos motina. Nekalbu apie jos sveikata. Tai tokios tabu temos paaugliams. Bet kalbam apie rubus, apie madas Isbandom mano kvepalus, duodu pasikvepinti, pasiziuri(su mano zinia) mano kosmetine, komentuoja tuoj( )jauciuosi sena salia jos Sau perku zurnala "Panele", tai ir ji tuoj pavarto, idomu abiem. Vedziausi ja VIENA (be vyro) i akvaparka, megavomes vandens proceduromis, pirtimis. Abi bailes-abi nesileidom kalneliais Palangoj vaikstinejom kaip lygios, akis ganem i papuosalu parduotuves, ziurejom siaubo filmus ir abi draugiskai klykem...
Jei galvojat, kad stengiuosi pasigirti-klystat. Ne viskas taip lengva ir grazu is tiesu. Ir tas iveikta ne per diena, ne per savaite, ar menesi,o per penkerius metus. Man gal lengviau dar del to, kad jau turiu paaugli sunu ir pati kartais susiduriu su visais jo "pricinbalais"

Sweikutes,

nezinau kaip elgtis... susipykom eilini syki su vyru...jis isejo....pykstames jau praktiskai reguliariai, kai arteja jo mergaites savaitgalis...
kai neturejau savo klecko, vyro mergytei buvo virs 3 metuku, kai mes pradejom draugaut...viskas buvo kitaip...
mazyle mane ilga laika vadino "mama" (is pradziu man tai buvo didelis sokas), kol po geru metu jos mama, kazkokiu budu per savaite ismustravo ja, kad nesakytu taip (bijau pagalvot kokiasi budais, nes kai kreipdavosi i mane ir jai isprusdavo mama, ji labai issigasdavo savo tokio pasakymo)
mes tikrai sutarem puikiai... ji labai sirgo...suradau geriausius daktarus...gydem...kazkada pamaciau, kad 5-metes kruminukai visiskai sugede...vedziau pas dantistus (kai paklausiau jos motinos, kodel taip uzleido dantis, gavau atsakyma, kad ji neturi pazistamu stomatologu )
mergaite tiesiog nenoredavo vaziuot is musu, nors ji pakankamai laiko praleisdavo pas mus (vos ne puse)
kai pastojau, atsirado ivairiu klausimu, kaip bus....labiausiai gasdino elgesys su ja (na apie tai, kad bobute jai leisdavo lipt ant galvos, as nesneku, nes tas turbut nepasikeis niekada), bet savo vaika noreciau auklet teisingai, kad nevarinetu suaugusiu zmoniu visur, nesvarbu, kad tai bobute, kad gerbtu suaugusius, nesikistu i suaugusiu pokalbius, ka mazoji darydavo...
pradejau prasyt, tiek anytos, tiek vyro, kad gal truputi pasistengiam kitaip elgtis, i ka man pastoviai buvo atsakoma, kad (po tam tikru kivircu su buvusiaja, mergaite galedavom paimt tik kas antra savaitgali), mes ja matom taip mazai, ji gi vargse issiskirusiu tevu vaikas, tai negi mes ja cia pradesim auklet....
gime mano mazylis...ir su laiku darosi vis sunkiau...abu su vyru labai jautriai pradejom viens i kita reaguot, kai tai liecia, jo vaika...mano kiekvienas komentaras suprantamas kaip priekaistas mergaitei ar kazkas panasaus...
pyktstames atrodo lygioj vietoj, bet kai jis pradeda mane skaudint, as kertu per skaudziausia vyro vieta-jo mergaite....o tada karas...tada eilines skyrybos...

zodziu, nebegaliu