Vyro vaikai

Man atrodo tai visai normali paauglė. Uždara, jautri mergaitė ir tiek. Ne visi mes linkę savus jausmus atvirai rodyti, o paaugliai ypač. Nors ir pas savo tėvo namuose jinai yra, bet ne SAVO namuose. Kaip bebūtų jinai jaučiasi svečiuose ir tai reikia suprasti. Jinai paltą pasikabino ant pakabos, bet jai nebuvo drąsu lįsti į svetimą spintą. Jei prieš buvusią draugę ją nuteikinėjo kiti, nepykite, bet negi ir dabar negali būti to paties (ta prasme, ne visada gerai kalbėti apie jus). Tokiu atveju iš kur jai būti tikrai, kad jūs čia ilgam?

Ir kas čia baisaus? Mano dukra studentė jau, gyvena atskirai, tačiau iš namų pasiėmus savo mylimą pliušinį žaislą ir miega su juo.

Kažkodėl nenorėčiau blogai galvoti apie jos mamą, antraip iš viso būtų neįmanoma bendrauti...

Aš esu toks žmogus - pasakau vieną kartą, o ne penkioliką kartų tą patį...Nes kiekvienąkart kartoti - jauskis kaip namie - patikėkit manim, nusibosta...nesu nei karto jos barusi, ar apšaukusi...kiek galiu stengiuosi su ja bendrauti kantriai, bet kartais atrodo, jog ji regresuoja, psichologijoje vadinamas toks procesas, kai vaikas grįžta į ankstesnį amžių - Jums atrodo normalu, kad tokio amžiaus vaikas ima nei iš šio nei iš to švepluoti, atsiranda toks staigus "sumažėjimas"....Man keista, kai perduoda mūsų šuniui linkėjimus...

Negaliu jos smerkti, gal kažkam aš atrodau irgi nenormali...kažkokia kitokia, net manuo sesuo pamačiusi ją pirmąsyk pasakė, kad ji turi bendravimo problemų, apie tą mergaitę jai nebuvau iš viso pasakojusi...


O kas žino iš viso kiek laiko mes būsime vieni kitų gyvenimuose, to nenumatysi...bet rizikuoti verta...pačiam dėl savęs...
Papildyta:
Tikras gyvenimas visuomet yra susitikimas. (Martin Buber) Parodykite žmogų, kuris netrokštų kontakto su kitu žmogumi! Nerasime nė vieno, kuriam nerūpėtų būti paliestam, apkabintam, išklausytam ir suprastam. Mat kontakto paslaptis – tai dviejų individų susitikimas, kuomet vienas aš sutinka kitą aš.
Iškilusis XX a. filosofas Martinas Buberis tvirtino: „Žmogus tampa Aš [tavajame] Tu“. Joks medžiuose besikarstantis ir kito žmogaus nepažinęs Mauglis negali vadintis žmogumi, nes toks jis ir nėra. Tik savais norais, impulsais ir emocijomis besivadovaujantis asmuo dar irgi nėra tapęs žmogumi, jis vis dar stovi šio tapsmo kelio pradžioje. Gal todėl toks asmuo jaučiasi pasimetęs, sudirgęs, nepajėgus tvirtai apsispręsti?
Štai Arvydas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį vyriškis, skundžiasi nuolat jo nepaliekančiomis abejonėmis, liūdesiu, vis nutrūkstančiais meilės romanais. Kelios iširusios santuokos, daugybė pakeistų darboviečių, šimtai pažįstamų ir nė vieno tikro draugo. Jaučiasi skaudžiai vienišas.

Arvydo kolegos ar pažįstami apie jį sako, kad jam rūpi tik jis pats. Ne itin malonu su juo bendrauti, nes girdi jis tik save. Pašnekovams atrodo, kad kalbasi ne su žmogumi, bet su radijo aparatu. Arvydas kalba nesustodamas, tad nėra kur pašnekovui įterpti savo minties. Arvydas nesiklauso ir, atrodo, visai nereaguoja į kitų žmonių žodžius. Panašu, kad jis kalbasi pats su savimi kitų žmonių akivaizdoje.
Manote, kad Arvydas – kažkoks išskirtinis gyvenimo egzempliorius? Ne, jūs klystate. Tokių, kaip jis, minios. Nejaugi negirdėjote skundžiantis, jog žmonės jaučiasi nesuprasti net pačių artimiausių žmonių (nedrįstu sakyti - mylinčių), jog visai nepaisoma jų nuomonės, jog gyvena bendruomenėje, kurioje jaučiasi lyg gūdžiame miške?
Taigi čia vis kalbame apie kontaktą, greičiau apie jo stoką. Juk kontaktas, anot amerikiečių psichologės Janet Moursund, - „tai dvipusio judėjimo gatvė“. Tai dviejų individų, kiekvieno su savo pasauliu, susilietimo (tiek fizinio, tiek emocinio ar mentalinio) procesas. Pavojingas procesas. Mat nežinai, kuo tas abipusis prisilietimas pasibaigs – kraujo lašais, susibadžius į vienas kito spyglius, ar bendrumo palaima.
Kontaktas – visada didžiulė rizika. Atsivėrimas kitam ar leidimas prisiliesti prie savo odos gali mus sužeisti, įskaudinti, gali ir nuraminti, padrąsinti ar paskatinti. Bet kuriuo atveju, kontaktas visada kažką duoda, kažką naujo atneša į mūsų gyvenimo erdvę. Nesvarbu, ar tai būtų skausmas ar džiaugsmas. Kontaktas – tai pokytis. Jums nepavyks iš susitikimo išeiti nieko nepajutus, nebent jūs nesusitikote.
Susitikti – tai kažkas daugiau nei tiesiog pabūti šalia kažko. Pabūti galime miške, žvelgdami į vėjyje siūruojančius medžius, prie ežero, įsmeigę žvilgsnį į raibuliuojantį vandenį. Tai mus praturtina, tačiau nieko iš mūsų nereikalauja. Įdomu, ką pasakytų miškas ar ežeras, jei galėtų kalbėti – ar labai jis praturtėjo mums apsilankius ir pabuvus šalia? Stebėti, būti – tai judėjimas viena kryptimi. O susitikti arba būti kontakte – abipusis judėjimas.Dirbtinio susidomėjimo kaukė ant veido, brangios dovanos vietoj nuoširdaus pokalbio – tai bandymas vaizduoti kontaktą. Iš atsivėrimo ir skausmo baimės tiesiog vaizduojamas domėjimasis kitu asmeniu, pačiam taip ir neleidžiant sau atsiskleisti bei kitam prisiliesti. Kaip ir Arvydo atveju, svajonės apie didelę meilę, šilumą ir artumą, o tuo pat metu susigūžimas ir atidus sergėjimasis – tik per daug nepriartėkite prie manęs. Jokios rizikos – jokios susitikimo laimės.
Garsus amerikiečių psichoterapeutas Frederick S. Perlsas tvirtino, kad žmonės prigalvojo daugybę būdų, kaip kontakto išvengti. Štai galima su savimi daryti tai, ką norima duoti ar parodyti kitam. Tad užuot atskleidus savo partneriui liūdesį ar nuoskaudą, kylančią iš nesiklostančių santykių nevilties, tai užrakinama viduje ir ... susergama depresija.
Galime būti uždari gavimui arba davimui, tad taip sutrikdysime dvipusį judėjimą, būtiną kontaktui. Iš baimės patirti nesėkmę su kitu asmeniu galime užsisklęsti savo vidiniame pasaulyje ir tenkintis iliuziniu bendravimu. Tai miegojimas atvertomis akimis. Tai beveik beprotybė.
Kai kurie bėga nuo kontakto, keldami pasauliui nerealius reikalavimus: privalo būti taip, kaip aš noriu, o jei ne, tai ačiū - ne. Taigi, imu tik tai, ko noriu, tik tai, ko tikiuosi. Saugu, bet, deja, nieko nauja. Galų gale tai išsekina, varo nuobodulį ir atgena nusivylimą.
Jei kitas žmogus tėra tik kažkas, ką noriu pakeisti taip, kad tiktų man, t.y. atitiktų mano lūkesčius, kontakto nėra. Juk neįmanoma susitikti ir kažkuo svarbiu pasidalinti su daiktu. Daiktas ir tėra daiktas.
Net ir dviejų susiliejimas, išnykimas vienas kitame ima varginti. Tam, kad pajustum kitą, turi aiškiai jausti jo ribą, kaip ir jis tavo. Kontaktas įmanomas tik Aš su Tu, o ne paties su savimi. Susiliejimas, kokio dažnai siekia amžinai konfliktuojantys naivūs sutuoktiniai, tegali paversti dviejų asmenų susitikimą emocine kiaušiniene, kurioje nebeaišku, kas yra kas, tad nebelieka atsivėrimo magijos ir dalybų stebuklo.
Kontaktas – visuomet gyvas. Niekada nebus dviejų tokių pat prisilietimų, dviejų tokių pat pokalbių, antro tokio pat žvilgsnio. „Kontaktas – tai šokis tarp dviejų gyvų būtybių, – teigia Janet Moursund. – Šokis be judesio tėra skulptūra, bet ne šokis; muzika be judesio tėra nuolatinis triukšmas; kontaktas be judėjimo – tai susiliejimas.“
Žmogus gyvena amžiname svyravime tarp visiškos izoliacijos ir artimo kontakto. Bet jei šis judėjimas dėl kažkokių priežasčių (mūsų įsitikinimų ar skausmingos ir užblokuotos ankstyvosios patirties) sutrikdomas, mes tampame nelaimingi, vieniši, liguisti. Įkalinkime asmenį izoliacijoje ir jis arba sustings lyg akmens luitas, prarasdamas gyvenimo skonį, arba blaškysis be jokio tikslo genamas nerimo. Jei atsiveriame, bet pamirštame, jog būtina sugrįžti į save, tuomet mes susiliejame su pasauliu ir mūsų nebelieka. Tai ištinka perdėtai visuomeniškus žmones: bendravimas, bendravimas ir ... nuovargis, apatija, depresija.
Kontaktas – tai susitikimas, susilietimas, o po to ateina metas atsitraukimui. Atsitraukimas – irgi kontakto dalis. Atsitraukę rūšiuojame įgytą patyrimą ir kaupiame jėgas naujam atsivėrimui.
Pradžioje yra santykis. (Martin Buber)

Bet tai jūs toks žmogus pasakiau vieną kartą ir taškas. Bet jinai visai kitoks žmogus, gal jai du-tris kartus reikia tai pasakyti. ramiai, neįkyriai. Kaip ir patvirtinti kažkelintą kartą tą pačią tiesą, kad čia yra ir jos namai. Kartais ir nebarant nešaukiant galima daugiau įskaudinti... jinai ne tokia maža buvo kai jūs su ja susipažinote, gal iš pirmų jūsų susitikimų yra likusi kažkokai nuoskauda? O gal mergaitė naiviai vaikiškai tikėjosi, kad išssikyręs su buvusia drauge, tėtis grįš pas jos mamą.
Tuo savo nesąmoningu grįžimu į vaikystę gal nori jums priminti, kad jinai dar vaikas ir nereikia iš jos reikalauti kaip iš suaugusio žmogaus?
O šuniui linkėjimus perduoda... jinai su bendrauja, gal kalbasi, gal savas kažkokias paslaptis pasako, jai gal atrodo, kad šuo ją geriausiai supranta. Gal ir jūs kada perduokit jai linkėjimus nuo šuns?

Jūs man atleiskit, bet jos mama ištekėjusi. Manau, kad Jūs net neįsivaizduojat, kaip pati elgtumėtės tokioje situacijoje...Patarimus dalyti lengviausia - ačiū už juos, bet realybė kartais skiriasi nuo mūsų pamąstymų, kas būtų jeigu...
Neprivalau atsakyti, už buvusią tėvo draugę, kaip ji su ja elgėsi...Ko gero jei nenorėčiau jai padėti, neskaityčiau nei literatūros apie vaikų psichologiją, nei su bandyčiau su ja bendrauti...Kartais tikriesiems tėvams pritrūksta kantrybės bendrauti su savaisiais, o aš jai iš viso svetima, manot, kad aš nepagalvojau, jog ji tikisi, jog tėvai bus kartu...Bet tėvai išsiskyrė, kai jai tebuvo treji...Visi smerkia pamotes, niekada jai neleidau savęs kitaip vadinti nei vardu...aš nesu jai nei teta, nei pamotė - nes ji turi savo mamą...Bet retas, kuris pamąsto, ką išgyvena kita pusė - ar Jums teko pajusti kaltę, bejėgiškumą, apmaudą, kad nerandi kelio iki to vaiko...?

Man rodos Jus keliat sau per sunkius uždavinius. O pats mergaitės tėvas ar supranta, kad vaikas turi bendravimo problemų, ar jis pastebi tuos neįprastumus ar čia tik Jums vienai kelia nerimą visa tai?

Manau, kad jis mato visa tai, bet jam sunku sau pripažinti, kad vaikas turi problemų, kiek žinau, ji vaikščiojo pas psichologą, bet kuriuo amžiaus tarpsniu - negaliu pasakyti... Būdama jos metų aš turėjau daug draugų - nors pati nebuvau itin komunikabili...bet kai ji jų iš viso neturi - mane tai stebina. Net draugės jokios į namus nepasikviečia, bendrauja - tik mokykloj...Ji pati man tai pasakojo. Na, gal į namus parsivesti neleidžia, bet gi išeiti į kiemą su kažkuo, iki parduotuvės...šiaip mergaitiškai paplepėti juk reikia...Sakiau visa tai draugui, galvojau gal mokykloje ji turi kokių bėdų, gal ją skriaudžia, ar juokiasi iš jos...negaliu būti atsakinga už visus, ji turi tėvus, nepaisant to, kad šalia jų kiti žmonės. Manau, pirmiausia, tėvai turi susimąstyti...

Aš irgi taip manyčiau
Vyro dukrai 13 metų, tai kaip ir įprasta šiame amžiuje, jai draugės yra viskas, visas gyvenimas dabar sukasi tik aplink jas ir su jomis, net pas mus ateina pasisvečiuoti su draugėm. Ir nereikia jos man nei glostyti, nei šnekinti, nei kitaip jaukintis, o ir nereikėjo niekad, kai pradeda pliurpti, tik spėk klausyti

Nuoširdžiai norėčiau dėl visko klysti, bet rašau tai, kas vyksta iš tikrųjų...Ir mane, nors esu jai svetimas žmogus - tai neramina.

Aš Jums nuoširdžiai linkiu dalį sau prisiimtos atsakomybės už mergaitės psichinę ir emocinę būseną perkelti jos tėvui, Jus viena tikrai nepavešit

Ačiū už supratingumą ir palaikymą.

Jus nusiraminkit pradziai Visos cia esancios kol kas moterys, duodancios jums, kaip saket, neisivaizduojamus patarimus, visos jos...pamotes Ir labai puikiai zino ir supranta, ka jauciate jus, ka jaucia tas vaikas, bei ka daryti tokiu atveju.

Aš esu rami. Ir stengiuosi būt tolerantiška. Priimu visas nuomones, tačiau palieku viską "plaukti pasroviui"...gyvenimas parodys, kur link nueis visa ta problema...