Praktinis pozityvizmas

#505
QUOTE(Vijurka @ 2007 08 07, 11:14)
winia, aš nesiginčiju, atsiprašau, jei taip pasirodė  biggrin.gif
O dėl knygų. Neskaitau jų pirkdama bet ką, tiesiog kažkaip savaime patenka į rankas, kartais užtenka vienos minties, atsitiktinai atversto puslapio ir tada pačios mintis darosi grynesnė, šviesesnė.
Papildyta:

Nelabai suprantu tokius žmones, kurie galvoja, jog jų gimtinė tai jau pragaras, o štai Amerika tai rojus tongue.gif Na, jam gal lemta gyvent ten, jis jaučiasi gerai, bet aš žinau, kad noriu ir galiu gyvent tik Lietuvoje mirksiukas.gif



Ne pragaras, bet kai gimtinėj matai niūrius veidus ir dar visokių nebesuprantamų dalykų, tada norisi sprukti.

Aš irgi žinau, kad šį gyvenimą gyvensiu Lietuvoj smile.gif

Gal kitą gyvenimą kokioj skaidresnėj vietoj gyvensiu:))
Atsakyti
#506
QUOTE(winia @ 2007 08 07, 10:19)
Gal kitą gyvenimą kokioj skaidresnėj vietoj gyvensiu:))

Taip, jei užsitarnausim, tai gyvensim tongue.gif
Atsakyti
#507
QUOTE(Vijurka @ 2007 08 07, 11:23)
Taip, jei užsitarnausim, tai gyvensim tongue.gif



na aš tai tikrai užsitarnausiu smile.gif)
Atsakyti
#508
Na bet tuos niurius veidus mes patys ir sudarom As, tu...ir visi kiti....gal reik kazkaip nuo saves pradet... As va pastebejau, kai tenka bendrauti su klientais.....jei bunu blogos nuotaikos, nesneki, lyg ir pikta, tai ir kiti tokie patys darosi...Bet kai bandai priimt zmogu toks koks jis yra, pozityviai i ji ziuret, nusisypsot( kartais net ir per prievarta), visiskai pasikeicia ir kito zmogaus zvilgsnis, ir padėkoja....kartais net ir padeka paraso blush2.gif
Manau mes viens nuo kito uzsikreciam ta niuria nuotaika, esmam nepriprate sypsotis gatveje sutiktam pakeleiviui, jei kas paklausia kelio...tai tik suburbam nezinau...ir sprunkam...Man irgi teko pagyvent uzsienyje, Anglijoj, tai ten eini, miestelis aisku ne per didziausias, mazdaug kaip musu Palanga, tai ten zmones sypsosi, uzkalbina, pasisveikina kartais, o jei mato, kad klaidzioji, tai net neprasomi parodo kur eit... As tiesiog, manau, kad zmones vienas is kito ismoksta ir perima toki elgesio modeli...nera gi jie kazkokie isskirtiniai, tiesiog gyvena tokioj aplinkoj...o ta aplinka jie patys ir sukuria...
Atsakyti
#509
mireja, visiškai sutinku, keistis turime patys, tada atspindį matysime ir kituose. 4u.gif
Atsakyti
#510
QUOTE(mireja @ 2007 08 07, 11:35)
Na bet tuos niurius veidus mes patys ir sudarom As, tu...ir visi kiti....gal reik kazkaip nuo saves pradet...


drinks_cheers.gif drinks_cheers.gif
Vat vat.
Tipo ten žmonės šypsosi, yra geranoriškai nusiteikę kits kito atžvilgiu, tvarkingi ir drausmingi. Tad kai nuvykstu į užsienį, aš irgi šypsausi, nemėtau pro automobilio langą popierių bei nuograužų, praleidžiu pėsčiuosius, sveikinuos su praeiviais...
Ale kai sugrįžtu... Nebedarau nieko panašaus, tik bambu, kokie Lietuvoj visi paniurę ir depresuoti...
Niekas nieko už mus nepadarys. Ir jei sąmoningai renkamės neigimą bei depresiją - ką gi, mūsų teisė. Nekalbu apie tuos išskirtinius atvejus, kai žmogų ištinka didžiulės bėdos, kai jis išties nebepajėgia atrasti gyvenime džiaugsmo. Bet šiaip jau pritariu minčiai, jog skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas. Gal ir nesutiksit, bet aš manau, jog geriausias vaistas nuo depresijos - darbas. Nepykit, nerandančios džiaugsmo gyvenime, bet gal paprasčiausiai turit per daug laiko?..
4u.gif 4u.gif
Atsakyti
#511
QUOTE(Alan @ 2007 08 07, 14:04)
drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif
Vat vat.
Tipo ten žmonės šypsosi, yra geranoriškai nusiteikę kits kito atžvilgiu, tvarkingi ir drausmingi. Tad kai nuvykstu į užsienį, aš irgi šypsausi, nemėtau pro automobilio langą popierių bei nuograužų, praleidžiu pėsčiuosius, sveikinuos su praeiviais...
Ale kai sugrįžtu... Nebedarau nieko panašaus, tik bambu, kokie Lietuvoj visi paniurę ir depresuoti...
Niekas nieko už mus nepadarys. Ir jei sąmoningai renkamės neigimą bei depresiją - ką gi, mūsų teisė. Nekalbu apie tuos išskirtinius atvejus, kai žmogų ištinka didžiulės bėdos, kai jis išties nebepajėgia atrasti gyvenime džiaugsmo. Bet šiaip jau pritariu minčiai, jog skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas.  Gal ir nesutiksit, bet aš manau, jog geriausias vaistas nuo depresijos - darbas. Nepykit, nerandančios džiaugsmo gyvenime, bet gal paprasčiausiai turit per daug laiko?..
4u.gif  4u.gif



Atsiprašau, bet man tai eilinis deklaratyvus bullshit'as.
Atsakyti
#512
QUOTE(Alan @ 2007 08 07, 13:04)
drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif
Vat vat.
Tipo ten žmonės šypsosi, yra geranoriškai nusiteikę kits kito atžvilgiu, tvarkingi ir drausmingi. Tad kai nuvykstu į užsienį, aš irgi šypsausi, nemėtau pro automobilio langą popierių bei nuograužų, praleidžiu pėsčiuosius, sveikinuos su praeiviais...
Ale kai sugrįžtu... Nebedarau nieko panašaus, tik bambu, kokie Lietuvoj visi paniurę ir depresuoti...
Niekas nieko už mus nepadarys. Ir jei sąmoningai renkamės neigimą bei depresiją - ką gi, mūsų teisė. Nekalbu apie tuos išskirtinius atvejus, kai žmogų ištinka didžiulės bėdos, kai jis išties nebepajėgia atrasti gyvenime džiaugsmo. Bet šiaip jau pritariu minčiai, jog skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas.  Gal ir nesutiksit, bet aš manau, jog geriausias vaistas nuo depresijos - darbas. Nepykit, nerandančios džiaugsmo gyvenime, bet gal paprasčiausiai turit per daug laiko?..
4u.gif  4u.gif

Alan, sutinku 100 proc. bigsmile.gif
Taip, mums įprasta, kad KAŽKAS sutvarkys po mūsų, kažkas nusišypsos, kažkuris bus mandagus ir praleis tave vairuojant mašiną, prie viso to dar nusišypsos, pakeldamas ranką, linkėdamas geros dienos blink.gif Tikiu, kad keisdami tai kiekvieną dieną po truputį po kelių metų turėsim rezultatą! bigsmile.gif
Pamenu, kai grįžusi iš Anglijos, dėkodama, kad mane mandagiai praleidžia einant per perėją iškeldavau delną kokiam septintam vairuotojui, nes pirmi šeši taip ir nuvažiavo nestabtelėję, sulaukdavau plačios vairuotojo šypsenos ir pakeltos rankos mirksiukas.gif
Iš tiesų, nėra sunku, bet kiekvienas turime pradėt nuo savęs.
Atsakyti
#513
QUOTE(Alan @ 2007 08 07, 14:04)
drinks_cheers.gif  drinks_cheers.gif
Vat vat.
Tipo ten žmonės šypsosi, yra geranoriškai nusiteikę kits kito atžvilgiu, tvarkingi ir drausmingi. Tad kai nuvykstu į užsienį, aš irgi šypsausi, nemėtau pro automobilio langą popierių bei nuograužų, praleidžiu pėsčiuosius, sveikinuos su praeiviais...
Ale kai sugrįžtu... Nebedarau nieko panašaus, tik bambu, kokie Lietuvoj visi paniurę ir depresuoti...
Niekas nieko už mus nepadarys. Ir jei sąmoningai renkamės neigimą bei depresiją - ką gi, mūsų teisė. Nekalbu apie tuos išskirtinius atvejus, kai žmogų ištinka didžiulės bėdos, kai jis išties nebepajėgia atrasti gyvenime džiaugsmo. Bet šiaip jau pritariu minčiai, jog skęstančiųjų gelbėjimas - pačių skęstančiųjų reikalas.  Gal ir nesutiksit, bet aš manau, jog geriausias vaistas nuo depresijos - darbas. Nepykit, nerandančios džiaugsmo gyvenime, bet gal paprasčiausiai turit per daug laiko?..
4u.gif  4u.gif

As tai pritariu, kai neturiu kuo normaliai uzsiimt tai ir pradeda visokios neurozes kamuot. Praitoj savaitej paskambinau mamai visa raudodama, kad va as viena, psichine ligone, mazdaug kas dabar bus, visko bijau, depresija ir t.t. Sako, zinai ka eik issiskalbk rubus, issivalyk kambus, cia man i rageli neraudodama. Per daug laiko turi tai ir pradedi saves bijot. Nu ir ka....visiskai neturejau jegu nei skalbt nei tvarkytis...ir nieko, prisiverciau, issiskalbiau rubus, issivaliau virtuve...kazkaip ir nuotaika pragiedrejo...Kad darbas gydo, tai tikra tiesa...tik kartais labai sunku save priverst ka nors daryt.

Atsakyti
#514
QUOTE(Vijurka @ 2007 08 07, 09:30)
O esmė (prasmė) tavo nuomone kame?
Jei įdomu pasakysiu savo, man prasmė tame, kad žmogus pats sau gali padėti. 


Užsiimdamas raganavimu, kuris pavadintas pozityvizmu? Įsidedu vietoj avataro kūdikio veidelį, po pagalve pasidedu kūdikėlio nuotrauką, kartoju sau, kad pastosiu... Čia yra pozityvizmas?
Kai kurios iš pozityvisčių temose rašančių užsiima tokiais raganų metodais.
Atsakyti
#515
QUOTE(mireja @ 2007 08 07, 14:20)
As tai pritariu, kai neturiu kuo normaliai uzsiimt tai ir pradeda visokios neurozes kamuot. Praitoj savaitej paskambinau mamai visa raudodama, kad va as viena, psichine ligone, mazdaug kas dabar bus, visko bijau, depresija ir t.t. Sako, zinai ka eik issiskalbk rubus, issivalyk kambus, cia man i rageli neraudodama. Per daug laiko turi tai ir pradedi saves bijot. Nu ir ka....visiskai neturejau jegu nei skalbt nei tvarkytis...ir nieko, prisiverciau, issiskalbiau rubus, issivaliau virtuve...kazkaip ir nuotaika pragiedrejo...Kad darbas gydo, tai tikra tiesa...tik kartais labai sunku save priverst ka nors daryt.



Gerai, kad tik tiek reikėjo...išskalbti rūbus ir iškuopti virtuvę..

Gerai, kad nenusižudei išgirdus, kad viskas tik iš išpindėjimo..
Atsakyti
#516
Nu siandien tu tikrai visai matyt prastai jauties....
Is pozityvaus mastymo perejom prie savizudybiu temu.
Nezinau, kaip tau bet man tai labiau padeda, kai ant manes parekia, ar pabara, negu guodzia, ar sako viskas gerai, ko tau dar truksta... Kai mane mama apsaukia, tai man kaip psichoterapija veikia biggrin.gif Tiesiog kazkaip tada tikrai ne taip viskas baisiai pradeda atrodyt.
Sutinu, kad sergu...bet istizimo tai man irgi netruksta....Atsimenu kai pagimdziau vaika....taip nerimavau...., kad kojos mano vis istine...va galvoju, skatino gimdyma, nes inkstai praleisdinet pradejo, spaudimas aukstas, zadejo kai pagimdysi viskas susitvarkys...O mane vel tokia baime paeme, kad per kelias dienas man tos kojos neatslugo o dar labiau istino va galvoju liksiu invalide. Atejo gydytoja, psakiau as jai tuos savo nuogastavimus, sako ar baigsi...neturi kuo rupintis ar ka, vaika pasigimdei, reikia juo rupintis o ne apie save galvot. Tai zinokit man tie gydytojos zodziai kaip koks klonazepamas suveike, dingo visos baimes ir nerimavimai, pradejau vaikeliu rupintis tik apie ji galvot, atslugo ir tos kojos per savaite....
Atsakyti