Praktinis pozityvizmas

Tai ir užversk tą puslapį. Kad ir kaip sunku. Pasiklausyk Glorijos Gainor "I will survive" - žodžiai kaip sykis tau  Ištraukėlė :

At first I was afraid, I was petrified
Kept thinking I could never live without you by my side
But then I spent so many nights thinking how you did me wrong
And I grew strong - I learned how to get along

Ne tu praradai. Prarado tave. Ašaros išseks. Tu išgyvensi šitą tarpsnį ir nužingsniuosi tolyn - ir šiandiena jau rytoj bus tik praeitis... Tu gali, tikrai gali.
Tik pati savimi neabejok 

as lankiau olimpicjeam...nezinau ar tiksliai taip rasosi.seskinej, dabar vel ruosiuosi ten eit. Ai galvoju, vis blogiau tai nebus. O manau fizinis kruvis irgi kazkiek stiprina nervu sistema, o ir nuotaika pakelia., ..nera kada galvot ir uzsiimt savianalize, klausyt savo nuotaiku.o vanduo dar ir ramina. Zinau, kad nedomina taves dabar tie grazuoliukai...manes tiesa psakius irgi...bet zinau tik tiek, kad vyru demesys, moteriai padeda geriau jaustis. Zinoma i kluba eisiu ne to..Bet jei koks atkreiptu demesi..tai nuotaika bent siek tiek tikrai pakeltu...Bet tam, kad atkreiptu, dar turiu numest kokia 10 kg. 
Papildyta:
o joga tai tikrai gerai, manau, lankyk butinai.As irgi noreciau, bet pinigu viskam neuzteks, psichoterapija kas savaite, dar klubas....

Ar gali kas būti gražiau už birželį? 

Birželis. Ar galėtum rasti metuose dar gražesnį mėnesį nei šis? Nueinu prie miško, paragauju žemuogių ir, rodos, širdis vėl iš naujo ima plakti. Kitu ritmu.

Lygiai prieš metus – birželį – iš mano gyvenimo išėjai tu. Šiandien jau neklausiu kodėl, už ką ar kas iš to. Šiandien jau gyvenu šia diena. Praeitis negali trukdyti mano dabarčiai ir šiandienai, tačiau kas pasakė, kad ją būtinai reikia pamiršti?...

Gamtoje visada atsigaunu. Parke, prie ežero ar tiesiog kaip šiandien – vaikščiodama pamiške tiesiog negaliu atsigauti nuo gausybės gerų emocijų: paukščių čiulbesys žadina laisvumo jausmą, vėjas – laikinumo supratimo, o žolė vis primena vaikystę, kai dar basa lakstydavau po rasą. Tada dar nežinojau, kad kažkada sutiksiu tave. Vaikščiodama pamiške randu žemuogių pievelę. Netikėtai užplūsta laimės jausmas – žemuogės!

Kai matau laimingus žmones, man taip pat gera, nes laimingi buvom ir mes. Žinau net jausmą, kai širdyje skraido drugeliai. Skraidė ir tada, kai dovanojai man pirmąsias pavasario, vėliau vasaros ir paskutiniąsias rudens gėles. Skraidė tada, kai sakei, jog myli, kad didžiuojiesi manimi ir kad visada būsim kartu. Tu nemelavai. Tikriausiai dabar sėdi kažkur aukštai ar netgi šalia ir šypsaisi kartu su manimi. Taip, tu šalia, tu negalėjai man meluoti. Nemokėjai. Kai bandydavai nuslėpti kaltę dėl išlietos ant staltiesės kavos – tavo akys keistai mirgėdavo. Mirgėdavo ir tada, kai bijodavai, bet nedrąsiai vidury gatvės man šnibždėdavai, kad turiu pačią gražiusią šypseną. Norėčiau, kad pašnibždėtum dar kartą...

Atsargiai nuo kotelio nuimu mažą, bet jau prisirpusią žemuogę. O, kad galėčiau dabar aprašyti jos kvapą! Kvepia ramuma... Taip, juk ramybė irgi turi savo kvapą!

Tokia saugi jausdavausi šalia tavęs. Galėdavau gulėti valandų valandas ant tavo kojų pasidėjusi galvą ir nė minutei neapsilankydavo baimės jausmas. Jei kada sudvejodavau – pažvelgdavau tau į akis. Jose irgi mačiau ramybę. Trapią, bet užtikrintą. Mokėjai mane nuraminti, paguosti ir pralinksminti. Galbūt dėl to šiandien daugelis dalykų neatrodo tokie baisūs.

Temsta. Vis sunkiau sekasi įžiūrėti raudonas uogytes, tyliai viliojančias akį. Turiu jų užtektinai, tad teks palikti likusias kam nors kitam. Tam, kas užklys į pamiškę sekantis. Gal kažkam žemuogės teprimins smagią vaikystę, kai žemuoges valgydavo pasisaldindamas cukrumi ir užsipildamas šviežiu, ką tik pamelžtu pienu. Gal prisimins, kaip šaukštas po šaukšto godžiai valgydavo piene plaukiojančias mažąsias uogeles ir mažą širdelę užplūsdavo laimė. Man gi, jos priminė tave, nors niekada nesam žemuogavę kartu. Žinau, kad jeigu būtum čia, būtum sutikęs su manim eiti rinkti žemuogių. Raudonų, prisirpusių žemuogių...

Birželis...Ar yra dar metuose gražesnis laikas už birželį? Man – ne. Todėl, tubūt, kiekvienais metais beprotiškai jo laukiu.

Nemesiu gert, nes zinau kad man to reikia, be to turiu pasitiket psichiatre ir psichologe, jos zino ka sako, kad gydytis butina.. Tik va, skaudu, kad kiekvienam ta turiu irodinet. 
Winia, kait tau siandien?

Mirėja , eik savo keliu - jis tavo vienos, ir tau vienai juo eit... Tu gydaisi nuo depresijos, kaip kiti žmonės gydosi nuo peršalimo ar uždegimo. Tau paskirtas gydymo kursas, ir tu laikaisi gydytojo nurodymų. Būtinai išsikapstysi. Išmoksi nepasiduoti slogučiams ir baimėms. Pati tą žinai, tiesa?..
Kartais mūsų artimiausieji skaudina mus, nors širdyje linki tik gero. Nepyk ant mamos - ji vis vien tave myli, tiesiog nesupranta tavo būsenos, paprasčiausiai negali suprasti, nes pati nieko panašaus veikiausiai nepatyrė.
Pradžiugink save kuo nors - gal puodeliu gardžios kavos ar arbatos, gal skanėstu, gal tiesiog vaizdu pro langą. Paprasčiausiai pasidžiauk kokiu nors menku dalykėliu. Rytoj pasidžiaugsi jau keliais. Ir taip pamažėle išbrisi... Padedama vaistų, draugų, artimųjų, SM ir t.t. 

Džiugaus gimtadienio ir jums, mielos pozityvistės Liepsnele ir Vijurka !
Lai niekada neišsenka toji versmė, iš kurios semiate savo optimizmą, gyvenimo džiaugsmą ir energiją! Visa ko jums geriausio!     

winia, Alan, mireja, ačiū už šiltus sveikinimus!

Čia Jums gimtadienio vaišės nuo mūsų su liepsnele!


Argi menkniekis - džiaugtis saule, mėgautis šviesia vasaros diena, mąstyti, siekti tikslo; turėti ištikimų draugų?
Vakarykštė diena pralėkė kaip vėjas. Rytojus gal niekada neateis. Tikras stebuklas yra tik ši akimirka. Mėgaukis ja. Tai - dovana.