Sveikos, na pas mus tai visiskai niekas nepasikeite kokie buvom pries santuoka tokie islikome ir po jos. Popierius neturetu keisti zmoniu.
Na o aš turbūt esu kiek kitokio požiūrio... 
Kaip matau, visos draugės ir šeip moterys aplinkui tik ir laukia tos dienos bažnyčioj... Aš tai bijau pagalvoti, kad viskas sugrius. Nors dar tik draugaujam.Aš be rožinių akinių jį pradedu pažinti tokį, kokį jį Dievas sukūrė. 
Jis primena mano mamą, kuri amžinai kibdavo dėl netvarkos... 
Nors atrodo labai stengiuosi palaikyti tvarką, bet vistiek savo pėdsakus pavargusi palieku. 
Vistiek su juo gera ir malonu, bet pagalvojus, kad anksčiau ar vėliau tai dings ir liks tik nepasitenkinimas dėl ne vietoj paliktų daiktų ir neparuoštos vakarienės, darosi baisoka. 
Taip intensyviai svarstau todėl, kad esu iš tų žmonių, kurie laikysis savo priesaikos sau, kad jei jau susituoks, tai visam gyvenimui su tuo pačiu žmogumi. 
P.S. Kol nepraėjo 7mėnesiai draugystės, galvojau, kad nesėkminga santuoka jau tikrai nebus mūsų ateitimi.
Kaip matau, visos draugės ir šeip moterys aplinkui tik ir laukia tos dienos bažnyčioj... Aš tai bijau pagalvoti, kad viskas sugrius. Nors dar tik draugaujam.Aš be rožinių akinių jį pradedu pažinti tokį, kokį jį Dievas sukūrė. Jis primena mano mamą, kuri amžinai kibdavo dėl netvarkos... Nors atrodo labai stengiuosi palaikyti tvarką, bet vistiek savo pėdsakus pavargusi palieku. Vistiek su juo gera ir malonu, bet pagalvojus, kad anksčiau ar vėliau tai dings ir liks tik nepasitenkinimas dėl ne vietoj paliktų daiktų ir neparuoštos vakarienės, darosi baisoka. Taip intensyviai svarstau todėl, kad esu iš tų žmonių, kurie laikysis savo priesaikos sau, kad jei jau susituoks, tai visam gyvenimui su tuo pačiu žmogumi. P.S. Kol nepraėjo 7mėnesiai draugystės, galvojau, kad nesėkminga santuoka jau tikrai nebus mūsų ateitimi.
Pasikeite pirma, turim graziu (ar nelabai) prisiminimu is musu bendros dideles sventes (vestuviu)... o antra - kazkaip pati jauciuosi labai gerai istekejusi. Man patinka tiek turet vyra, tiek but jam zmona. Artimesni jauciames
kartu gyvenam jau 2,5 m, vede 1,5m... aisku, visada buna visko, bet as kasdien labai dziaugiuosi tuo, ka turiu
pirma, turim graziu (ar nelabai) prisiminimu is musu bendros dideles sventes (vestuviu)... o antra - kazkaip pati jauciuosi labai gerai istekejusi. Man patinka tiek turet vyra, tiek but jam zmona. Artimesni jauciames kartu gyvenam jau 2,5 m, vede 1,5m... aisku, visada buna visko, bet as kasdien labai dziaugiuosi tuo, ka turiu
Mes kol kas nesusituoke, bet gyvenam kartu jau 5 metus, Ir siaip jau as visai nenoriu tuoktis, nes man atrodo, kad po vestuviu viskas pasikeis, iskaitant tai, kad vyras tures maziau paskatu stengtis.
Pasikeite ir visai ne i geraja puse
pas mus niekas nepasikeite...su metais gal tik tampam artimiasni... 
pas mus viskas tik gerėja, kuo toliau tuo geriau sutariam ir suprantam viens kitą 
niekada nesigailėjau ištekėjus
niekada nesigailėjau ištekėjus
Kai buvau nescia, pakankamai jauni buvom abu, jam dar rupejo draugai, linksmybes ir panasiai, o as aisku jau namie turejau buti bet as jam pasakiau, kad ateis ir mano diena, vaikas paaugs, galesiu ir as laisviau elgtis. Tas jam aisku baisiai nepatiko, kai atejo ta mano diena tai va gailiuosi vienintelio dalyko, kad per daug paisiau jo priekaistu, kad studijuodama saziningai laukiau jo namuose (jis uzsieny buvo), nejau i klubus ir panasiai. Reikejo labiau savo jaunyste dziaugtis, ir tvirtai pasakyt, kad mano tusas su draugem nieko neiskiria nuo tavo su draugais.
Gailiuosi ir del to, kad per anksti apskritai istekejau, pasigaminom leliu, o apie finanus per daug ir negalvojom, o su mazu vaiku darba rasti problema buvo net ir su diplomu. O dabar ziuriu, kad maniskis vistiek neturi tokio atsakomybes jausmo, kaip stengtis greiciau atsiskirti nuo tevu (gyvenam pas jo tevus), noret nori, o daryt nelabai, nes iprates, kad tevas investuoja i ji pastoviai
nu cia auklejimo beda. O as po 5 metu santuokos noreciau zymiai stabiliau gyvent
bet as jam pasakiau, kad ateis ir mano diena, vaikas paaugs, galesiu ir as laisviau elgtis. Tas jam aisku baisiai nepatiko, kai atejo ta mano diena tai va gailiuosi vienintelio dalyko, kad per daug paisiau jo priekaistu, kad studijuodama saziningai laukiau jo namuose (jis uzsieny buvo), nejau i klubus ir panasiai. Reikejo labiau savo jaunyste dziaugtis, ir tvirtai pasakyt, kad mano tusas su draugem nieko neiskiria nuo tavo su draugais. Gailiuosi ir del to, kad per anksti apskritai istekejau, pasigaminom leliu, o apie finanus per daug ir negalvojom, o su mazu vaiku darba rasti problema buvo net ir su diplomu. O dabar ziuriu, kad maniskis vistiek neturi tokio atsakomybes jausmo, kaip stengtis greiciau atsiskirti nuo tevu (gyvenam pas jo tevus), noret nori, o daryt nelabai, nes iprates, kad tevas investuoja i ji pastoviai
nu cia auklejimo beda. O as po 5 metu santuokos noreciau zymiai stabiliau gyvent 
Realiai niekas nepasikeitė, tik dar labiau suartėjom
kai uzplusta blogos mintys, tai gailiuosi. noriu patirt tai ka rodo filmuose, atrodo suvestu keliai su kitu tai mielai isivelciau i zaidima, leisciausi i kitoki gyvenima..........................................
