na, aš tai ko gero savęs nemyliu, arba nemyliu tiek, kiek turėčiau mylėti. čia jau mano didelė problema, bet kaip ją spręsti, aš nežinau... savęs nevertinimas atėjęs jau nuo vaikystės, ir labai jaučiu, kaip jis man trukdo gyventi, siekti tikslų. ne tik meilėje, bet ir visame kame... o kvailiausia, kad aš netikiu gražiais kitų sakomais žodžiais apie mane, iškart viską nuneigiu
o čia dar kažkas sakė, kad stengiasi neįsimylėti. manau, kad ir kiek besistengtum, jausmų iš savęs nešplėši, ir neįsakysi sau mylėti ar nemylėti... bet mylėti be atsako tikrai žauru... gal netgi dar žiauriau nei nemylėti ir nebūti mylimai...