Planuojam įsivaikinti

O as maniau isivaikinti bus paprasciau Mes daugiau nebegalim tureti vaiku,o labai noretusi, tikejausi, kad leis pabendrauti su vaikais ir pasirinkti. O durniausia, kad jei pasiimi globai visada yra tikimybe, kad ta vaika ivaikins kiti

pabendrauti galima nuejus i kudikiu namus, nunesu lauktuviu. bet nebutina sakti as noriu pasirinkti vaika. zinok viena, kad nuziurejusi vaikiuka ir jo negavusi, sirdi skaudes tau. tad manau gal geriau lauk dokumentu. o pasiulyti vaikiukai isties atitinka tavo lukescius. as nezinau pagal ka jie renka bet kartais labai sunku pasakyti kad tie vaikai ivaikinti. jie tiesiog panasus i tevus. pavyzdziui mano mazyle labai panasi i vyresnele. kiek lankiausi vakaronese kur teveliai atvykdavo su ivaikiais, net stebejausi, kad tie vaikiukai tokie panasus i tevus. as net klausiau ivaikinimo tarnybos darbuotojos pagal ka jus parenkate? (nesulaukiau atsakymo). Tai ju darbas.

Maniškė irgi labai panaši į mane, bet aš nemanau kad vaikuas parenka VTAT ar kiti darbuotojai tiesiog mes patys norime kad vaikai būtų panašūs į mus ir patys užsisakome tokius vaikus (pas kažką iš aukščiau).
Aš kai dar neutrėjau mergytės atsisėdau namuose ir susirašiau kokio vaiko noriu tada suskirsčiau kas būtina kas pageidautina nurodžiau laiką per kurį noriu gauti vaiką visus tuos norus vis intencyviai "būriau" 3mėnesius (kol rinkau dokumentus ir laukiau [pasiūlymo) ir ką jūs manote vaiką gavau stebuklingai greitai ir kaip vėliau pasirodė tokio kokio ir pageidavau.
Silvos (norų užsakymo) metodą aš esu išbandžiusi ir su klientais ir su darbu ir kiekvieną kartą kai pavyksta stebiuosi.

Manau taip jau yra kad susitinkame gyvenime is auksciau. Prisimenu viena pokalbi su gydytoja is vilniaus skiepu kabineto. As vsada labai pergyvenau ar galesiu issivezti savo mazyle i JAV. Ir prasitariau kad isivaikinau. Ji tik lingavo galva ir sake, kaip galima atsisakyti savo vaikiuko? ir kad pagimdzius jie tampa nereikalingi. Man spontaniskai issprudo zodziai ir vos nepravirkau, kazkam ji buvo nereikalinga, o man ji net ir labai reikalinga. Net ir dabar jeigu buciau neisivaikinusi, o tarkime globai ir jeigu is manes noretu paimti... tai matyt man reiketu gydytis zaizdas. Taip lengvai neistverciau. As jau nekalbu apie vaika. Jai tai butu didziulis smugis. Ji juk mane laiko mama, o mano drauga, busima vyra, ji vadina tetuku. Aisku kolkas kalba tik lietuviskai. Bet zaidimams ir to uztenka. Tad atsikelus nuo ryto jau klausia kada gris is darbo tetis. Ir ji dabar teti myli labiau nei mane. Jai tiesiog reikia jo ir tiek.
Tiesiog vaikas priprato prie musu, prie musu aplinkos, prie seimynines tvarkos. Ir staiga isplesti ji, butu per ziauru. Tad isivaikinimas yra vienintelis dalykas vaikui garantuojantis pastovuma.
Mano mazyle nebekartoja "ar jos nepaliksim", "ar jos neatiduosim". O gal gelbsti tai kad dienomsi as visada su ja ir nereikia eiti i darzeli. Bet vis dar paklausia kada eis i darzeli. Bet tetis svarbiau nei darzelis
Kai planuoji isivaikinti mazyli, tai truptui kitaip. Jis tik miegos, valgys ir zais. Siek tiek kitaip nei vyresnis. Bet visgi esu laiminga kad galiu dziaugtis taip lauktu vaikeliu. Kol laukiau susitikimo su ja, piesiau ja, kokia ji yra. Kai pamaciau labai trumpais plaukiukais ir visa spoguota... bijojau kad tik is manes jos nepaimtu. Man ji buvo labai labai reikalinga.

Džiaugiuosi, jei taip yra, Laureta. Vaikai paprastai jaučia prie ko prilipti. Aš galvoju kaip man būtų... jei tarkim, auginčiau viena ir atsirastų vyras... Jaučiu, kad pajusčiau nors mažiausią negerumą mano vaiko atžvilgiu. Man nėra skaudu, kai mano vyras subara vaiką, bet žinau, kad jų tarpusavio ryšys labai stiprus. O jei ateitų svetimas žmogus... Sudėtinga. Ilgai jį tikrinčiau. Iš tiesų, tikiu, kad tau pasisekė ir būsit laimingi visi

Na va, šiandien įvyko posėdis ir mes netrukus būsim įtraukti į sąrašus. Dabar lauksiu, kantriai lauksiu savo vaikučio ir bijosiu, kad tik suprasčiau, kuris mano

Sveikinu. Sėkmės. Tik nedinkit, pasakokit, kaip sekasi (Kokia tvarka ir situacija?). Mes dar tik lankom mokymus, viskas ateity...

ačiū.nedingsiu tikrai. Kadangi gyvename mažame miestelyje, kursai pas mus neorganizuojami, tai viskas greičiau. Net neįsivaizduoju kiek viskas užtruks.

pries priimant sprendimus as uziu visiems galvas. gyvenu ne sia diena. kartais per daug skaiciuoja viska i prieki. bet tik naudingiau. tiesiog esu toks zmogus.

Sveiki, ir kaip Jums sekasi dabar?

Sveikos merginos-mamytes Jau geri metai kaip skaitineju šį ir įvaikinimas.lt forumus, nors dar porą metelių atgal vis lankiausi "nesulaukiančioms gandrų" skyrelyje... Mes su vyru irgi nusprendėm įsivaikinti vaikutį, susitvarkėm per porą dienų visus dokumentus ir laukiam kursų. Mūsų rajono VTAT vedėja labai gera nuoširdi moteris, viską išsamiai paaiškino, padrąsino, tad baimės įvaikinti visiškai neturime, tik beskaitinėjant susidarė man toks vaizdas, kad gali labai ilgai tekti laukti mums to vaikelio, nes , pasirodo , norime kaip ir dauguma kūdikio, lytis nesvarbu tik, kad kuo sveikesnis būtų. Pasirodo, tokių kaip mes, šiuo metu yra labai daug, yra nemaža eilė įvaikintojų saraše, o mes dar net sarašuose nesam.... Na mes nesitikim po poros mėnesių gauti vaikutį, nu bet gal po pusmečio ar metu.... vat ir įdomu, kam kiek ilgiausiai yra tekę laukti savo vaikelio?

Aš žinoma suprantu norą įsivaikinti kuo mažesnį vaikutį, yra tokiam norui atsirasti daugybė priežasčių, bet visgi yra gana sunku suprasti (čia tik mano nuomonė), kai norima būtinai kuo mažesnio kūdikėlio. Juk šiaip ar taip, pirmus 9 mėnesius po gyvybės užsimezgimo tas vaikelis praleido ne jūsų pilvelyje, tai ką tas ypatingai keičia, jei ir dar kitus 9 ar daugiau mėnesių gyveno kažkur kitur? Negi jau dėl to reikia jį "nurašyti"?
Aš saviškį įsivaikinau kai jam buvo 1,5 metų, ir žinoma man gaila kiekvienos dienos, praleistos ne su juo kartu, bet kai pagalvoju, juk jeigu būčiau norėjus būtinai mažesnio, nebūčiau jo sutikus ir neturėčiau jo dabar, ir mes abu neturėtume tos visos didelės didelės ateities, kur dar tiek daug visko patirsime kartu. Žinoma, gaila, kad negalėjau būti kartu su juo, kai jis žengė pirmuosius žingsnius, kad negalėjau to matyti, kad jis neturėjo prie ko prisiglausti, bet dabar mes kartu ir tai šitoks didelis stebuklas.
Nežinau kaip tiksliau išsireikšti, bet jei įsivaizduodami vaikutį, galvosite ne tik apie dabartį (pvz. ar jis bus tik gulintis kūdikėlis, ar jau vaikščiojantis vaikiukas), bet pagalvosite apie atietį, pvz. kad ir apie kaip bus kai vaikui bus jau 25 metai, argi žiūrint iš 25 metų perspektyvos bus taip svarbu kad jis buvo pusmečiu jaunesnis ar vyresnis kai jį paėmėte?