Planuojam įsivaikinti

[quote=GinteZZ,2008 06 22, 19:26]
Aš žinoma suprantu norą įsivaikinti kuo mažesnį vaikutį, yra tokiam norui atsirasti daugybė priežasčių, bet visgi yra gana sunku suprasti (čia tik mano nuomonė), kai norima būtinai kuo mažesnio kūdikėlio. Juk šiaip ar taip, pirmus 9 mėnesius po gyvybės užsimezgimo tas vaikelis praleido ne jūsų pilvelyje, tai ką tas ypatingai keičia, jei ir dar kitus 9 ar daugiau mėnesių gyveno kažkur kitur? Negi jau dėl to reikia jį "nurašyti"?

Supratau tavo mintį ir repliką, viskas tvarkoj.... Kategoriskai nespjaunu ir į pusantrų ar dviejų metų vaiką, tačiau, pasakiau, kad norėtume..... Neturime ir niekada neturėsime savo vaikučio, negaliu patirti nėštumo džiaugsmo, tad norėčiau bent pasidžiaugti pirmaisiais dantukais, žingsniukais ir t.t. , bet tik norėčiau.....tai nėra taip kategoriška kaip tau atrodo. O kaip bus ištikrųjų nieko niekas nežino, lauksiu ir kai pajusim, kad tas kūdikėlis ar jau vaikiukas mūsų, tai jis ir bus mūsų...

Norincios isivaikinti vaikuti manau greiciausiai nori pajusti tai - buteliukas, pampersas. bemieges naktys, vezimelis ir t.t. Su didesniu vaiku kitaip. As nieko nematau cia blogo.

Labutis, Linlei. Kai pamaciau tave, iskart ir pagalvojau, kad kazkur matyta Matai, as taip pat cia atkeliavau is nesulaukianciom gandro skyrelio.Ir mes taip pat padavem pareiskimus mazesniam kudikeliui, todel tave labai puikiai suprantu. Juk mums, kaip ir visoms kitoms mamoms norisi ir buteliuku ir paluciu. Mes taip pat nesam kategoriskai nusistate paimti tik kudikeli, bet noretusi kuo mazesnio. Juo labiau, kad man po daugelio gydymo metu teko patirti, kas tai yra nesioti kudikeli, kas tai yra pagimdyti, tik jo verksmo isgirsti neteko, atejo i si pasauli labai tyliai. Todel tiesiog fiziskai, kaip naturalios tasos, nors ir praejus siokiam tokiam laiko tarpui, norisi priglausti kudikeli. Tiesiog neisivaizduoju, kad galetumem paimti kokiu 2 metuku vaikeli. Bet..nesakau ne. Tiesiog mano gyvenimas irode, kad jo suplanuoti neimanoma, viska jis patvarko savaip

Labas Maniuska <Kaip smagu, kad tu mane supranti, o gi kaip ir nesuprasi, kai patyrei daugybe gydymų-išbandymų vardan vaikelio. Daug ašarų išliejom mes tame "nesulaukiančioms gandrų" skyrelyje. Reikėjo laiko, su negalėjimu turėti kūdikio, susitaikyti ir galiausiai priimti tvirtą sprendimą. Šiame skyrelyje jau vergti nesiruošiu, o tik džaugtis, vėliau galbūt savo, o dabar jūsų auginamais vaikeliais. Tik prisipažinsiu, nelengva rašyti į šį skyrelį, bijau visokių užsipuolimų, tai gal per mažo noriu ar panašiai, kažkaip tai žmonės vis linkę įvaikinimo ar globos reiškinyje įžvelgti vis kažką blogo Todėl, gal ir toliau stengsiuosi kasdien atsiversti šį forumą, ramiai paskaityti JŪSŲ išgyvenimus, mintis, džiaugsmą, rūpestį. Iš visų šių pokalbių aš atsirenku kas man gali būti reikalinga, naudinga ir taip ruošiuosi tapti mama, labai mylinčia mama, šalia turėdama supratingą ir mylintį tėtį...
O tau Maniuska, kaip ir sau, linkiu pačio nuostabiausio vaikelio, kad savo šeimos meilės liepsna galėtume jį karštai karštai šildyti visą gyvenimą...

Kažkuriame internetiniame puslapyje skaičiau o ir kursuose girdėjau panašias mintis kad tos šeimos kurios negali turėti bio vaikų visų pirma turi išgedėti savo mylimą bet negimusį vaikelį savo ruožtu vaikas turės išgedėti savo prarstą mamą ir tik tada kai visis mes išgedėsime savo praradimus tada galėsime eiti pirmyn nes konkuruoti negalėmsime nei mes su bio mama nei vaikas su niekada taip ir negimusiu vaikeliu . Na mintis tame straispsyje buvo maždaug tokia ,prisimenu kaip skaičiau tą straipsnį tai net ašarą išspaudžiau.

Net nezinau ar imanoma isgedeti iki galo... Kai laukei daugeli metu, kai perejai 4 IFV, kai isnesiojai, pagimdei ir...palaidojai. Turbut niekada nesugebesiu isgedeti. Tiesiog tai neimanoma, skausmas gyvens sumanim visada. Bet tai mano skausmas, tai mano gyvenimas. Nezinu ka sako psichologai, ka raso knygos ta tema, bet zinau ka jauciu as. Cia skaiciau nuomoniu, kad tik palaidojus vaikeli nepatartina greitai bandyti vel pastoti ar isivaikinti. Reikia pagyti. Bet as jauciu kitaip. As tuoj pat nedelsiant, norejau ka nors ta linkme daryti, man tai buvo gijimo dalis. Ir as jauciu, kad galima gyventi pilnaverti gyvenima nesiojant sirdeleje daug meiles, gerumo, skausmo ir daugeli kitu dalyku tuo pat metu.

Tikrai nelengva rasyti i si foruma, nesinori buti "isplaktai". Gana ilga laika buvau tik pasyvi stebetoja. Bet be galo gera, kad yra sis skyrelis. Kartais tokiu postu pasiskaitai , vien tik psichologiniu knygu interpretacijos ir filosofija. Bet...dziugu, nes tai rodo, kad cia lankosi labai subrendusios asmenybes. Nes pasiryzti auginti ir aukleti ne savo pagimdytus gali tik pilnai susiformavus asmenybe.

Kai paskaitau kokius panašius žodžius, visada susimąstau, o ar aš susiformavusi asmenybė, o gal kaip tik nebrendyla, kuri pildo SAVO egoistinius įgeidžius, ar aš tikrai suvokiu ką reiškia užauginti kitai mamai gimusį vaikutį, ar aš susidorosiu...........

turi buti noras. o kas ir is kur, nereiketu nuolat galvoti. susiformavusios visos asmenybes, tik skirtingai.

noras yra ir be galo stiprus. Vakar kažkodėl kankino mintis, kad mano vaikas kažkur be manęs, taip skausmingai kirbėjo, greičiau mes susitiktume, jau tikrai laikas

labai gerai. kai yra be galo stiprus noras viska galima nugaleti. As irgi esu nenuorama. Tas laukimas dazniausiai buna varginantis. O dar ir vienatve prisideda. Atrodo, juk galima greiciau sutvarkyti... juk taip paprasta. Bet isties nera taip.
Nemanau, kad skausmingai kirbejo, tai yra labai labai didelis noras ta vaikiuka tureti salia saves, juo rupintis ir t.t.
As irgi panasiai jauciausi.

Kartais pasiskaitai postų, kad oh . Maniuška, kada jau tu turėsi savo vaikelį labai greit ir tu pradėsi suprasti, kad oh, kokie netvirti kai kurių veikėjų norai vaikelius įsivaikinti ar globoti. O kiek yra atidavusių atgal tų vaikelių- ne viskas taip paprasta. Išplakimas irgi turi savo prasmę, gali daug ką pasitikrinti, gali bandyti įvertinti realias savo galimybes. Ne vien gyventi vaikišku- aš noriu, ir daugiau nieko negirdėti. Jei yra per sunku, per skaudu girdėti kas yra sakoma čia- auginkis greičiau storą skūrą, arba skaityk kol neskaudės- gyvenime bus šimtai skaudesnių situacijų, kada net laiko neturėsi tam skausmui i šgyventi, kada reiks savyje nugalėti ašaras, užjausti įskaudintą vaiką, ir rasti jėgų savyje, tam vakui parodyti jog skaudintojas turi daug gerų pusių. Visko bus.
Noras globoti, įsivaikinti yra geras noras, na bet jis yra tik noras. Nesuprantu tokio netiesioginio reikalavimo ach visi palaikykit ir džiaukitės, visi iš karto pasitikėkit, plokit delnais katučių. Veiksmas labai jau asmeninis, bet kartu ir visuomeninis, ne dviratį pavairuoti gi prašėm ar prašom- vaiko norim. Kokią didelė atsakomybė yra juos pasiimti- tokia didelė atsakomybė yra juos ir patikėti. Na , suprantat, juk jūs man ar aš jums esam visiškai niekas- žmogus iš gatvės ir tiek. Bet kiekvienas vertinam pagal savo suvokimo prizmę. Panašiais atvejais aš visada vertinu taip- o ar aš galėčiau šitam žmogui, kuris kalba vienaip ar kitaip patikėti savo vaiką? ar man to užtenka, ar man užtenka to, kad jis sako taip ir anaip? Į kiekvieną imamą iš globos namų vaiką irgi vertinu kaip savo, na prilyginu savam. Ir pagal tai klausiu, pagal savo suvokimą vertinu. Nė vienam sakančiam- noriu padaryti gerą darbą, aš kažkam prisiekiau užauginti svetimą, aš jam noriu padėti- neduočiau niekada, ir tiems kuriems tų vaikų gaila neduočiau. Nes visa tai nėra tai ko tam vaikui reikia. aš viską vertinu ir žiūriu iš vaiko pozicijų, ne iš suaugusio žmogaus. Vaikui visų pirma reikia meilės, šilumos, šeimos,jo auginimo negalima pašvęsti dėl kažko, arba kažkam. Vaikų juk iš tiesų mums reikia labai egoistiškai- jų mums reikia, mes be jų negalime gyventi ir gyventi kitaip negalime, kaip tik su vaikais. Ir tik kai jau tokios mintys ateina galima galvoti ir apie globą, ar įsivaikinimą. Iki globos ar įsivaikinimo reikia užaugti. Joks rodiklis tam yra vaikų mirčių ar persleidimų skaičius. tai visai kas kita. Juk tu mylėdamas tą vaiką tu turėsi pamilti ir jo bio tėvus, jei ne tiesiogiai, tai mintimis tu visada turėsi tuo vaiku daintis, būti antra vaiko gyvenime nėra paprasta ir lengva. Niekada nereikia pamiršti, kad tu paimi jau traumuotą vaiką, kad nevisada tau seksis su jomis dorotis, tai labai gilūs randai. Juos, tuos randus tau irgi teks išmokti mylėti. Teks išmokyti vaiką mylėti ir gerbti tuos, as tuos randus jame paliko. Tai labai sunkus kelias, labai nelengvas ir ne kiekvienam jis skirtas net jei ir atrodo kad viską turi- visvien ne kiekvienam.

šitas sakinys labai tikslus, tik va, ar tikrai toks motyvas teisingas, šitas klausimas vis neduoda ramybės. O dabar, gal kiek per drąsiai..apie čia bendraujančius žmones. Gal ir man taip atsitiks, gal aš dar daug ko nesuprantu, nesu jaunutė, nesu naivi ar saldi, bet....Kodėl čia tiek daug nesupratimo, netolerancijos? Kodėl žmonės net jaučia baimę čia parašyti? Ar ta patirtis tikrai taip keičia mamas? Tiesa, mane pačią labai erzina ( o norėčiau, kad taip nebūtų) džiaugsmingi pagyrimai, ar net, atseit, žavesys, kad nusprendėme įvaikinti, bet ne į temą aš čia. bandau suprasti čia rašančias moteris, labai daug kartų skaitau, bet dar nepavyko.