Planuojam įsivaikinti

aš karti kaip piras, kartais labai griežta, kartais labai kategoriška. Julem, mano darbo specifika tokia, aš labai dažnai susiduriu su norinčiom globoti, įsivaikinti moterim, porom. Ir labai dažnai atskiriu tas, kurioms to daryti ir neverta. Kartais taip ir gaunasi.Bet ne visosm tokia esu, su kai kuriomis visai sutariu, labai daug kam pritariu, tam kas yra sakoma. Ne visos gi tokios bjaurios, kaip aš , tikrai. Na, gal ir labai atidžiai pasižiūri, gal ir per padidinimo stiklą į naujas bendradalias, bet tai natūralu- visos tuos neapsaugotus vaikučius užsistoti nori, ir asmeniškai nė viena viena kitai nieko bloga nelinki. Už tavo sėkmę, ar Maniuškos kumščius laikau Nebijokit- viskas bus gerai , čia yra tikrai puikių ir nuostabių moterų- pabendrausit, pamatysit.

Per kursus sakė kad jei tėvai nebus išgedėja savo vaikų tai jie negalės parašyti teigiamo atsiliepimo apie įtėvius t.y parašys nepasiruošę .
netektis dalinama į jkelias dalis
1 šokas
2 neigimas
3 išgyvenimas dėl netekties
4 susitaikymas su esama padėtimi
5Ir tik šitoj paskutinėje stadijoje mes jau galvojame ką darysime toliau kaip išeiti iš esamos padėties.
Jeigu mes nepereisime visų punktų paeiliui tai mes vis gryšime į pradines stadijas ir negalėsime galvoti realiai apie ateitį.

oi, tikrai netaikiau Jums asmeniškai, daug ginčų, na tokių nedraugiškų ginčų čia buvo. bet gal tai tik man atrodo nedraugiška, gal viskas gerai. Aš dar daug į ką žiūriu ne taip, bet viskas savo laiku. O už palaikymą ačiū, man labai reikia padrąsinimų ir palaikymų, nes dažnai girdžiu " ar nebijai to, ar nebijai ano', bet juk, kaip visai neseniai skaičiau labai šaunioj knygoj, nėščiai moteriai nieks nesako "žinai, tavo vaikas gali būti nesveikas, gali būt nevaldomas,...."

Kursuose ragino imti ir didesnius vaikus bet užsienio psichologų pasisakymuose mačiau kad siūloma nenuolaidžiauti sau ir jei nusprendei imti vaiką iki metų tai ir imti iki metų ir dabar pati iš savoo menkos patiries galiu passakyti kas aš vistiek dairyčiausi į mamas su mažučiukais vaikais man ištikro smagu matyti augant savo mažą angeliuką (bžiką) . Dabar kai matau kaip pasikeitė jos charakteris per 5 mėnesius galiu drąsiai pasakyti kad jei paimčiau dabar 1,2 metų tai adaptaciją būtų daug sunkesnė ir dabar jei kada imčiau vaikiuką tai tik iki metukų nes po metų labai smarkiai keičiasi vaiko charakteris mergytė mano po metukų įgavo tiek daug baimių kad net sunku suskaičiuoti, tiesiog tai vienas iš vystimosi etapų kuriuos mes galime įtakoti kai turime vaikiuką mažą antrą nežinau ar sugebėčiau pamilti didelį vaiką .
Bet vėlgi aš galvoju taip kad kiekvienas turi labai gerai ištyrinėti save ir pats sau atsakyti įdaug klausimų.

QUOTE(ZAIKA2 @ 2008 06 24, 19:34)

Kursuose ragino imti ir didesnius vaikus bet užsienio psichologų pasisakymuose mačiau kad siūloma nenuolaidžiauti sau ir jei nusprendei imti vaiką iki metų tai ir imti iki metų ir dabar pati iš savoo menkos patiries galiu passakyti kas aš vistiek dairyčiausi į mamas su mažučiukais vaikais man ištikro smagu matyti augant savo mažą angeliuką (bžiką) . Dabar kai matau kaip pasikeitė jos charakteris per 5 mėnesius galiu drąsiai pasakyti kad jei paimčiau dabar 1,2 metų tai adaptaciją būtų daug sunkesnė ir dabar jei kada imčiau vaikiuką tai tik iki metukų nes po metų labai smarkiai keičiasi vaiko charakteris mergytė mano po metukų įgavo tiek daug baimių kad net sunku suskaičiuoti, tiesiog tai vienas iš vystimosi etapų kuriuos mes galime įtakoti kai turime vaikiuką mažą antrą nežinau ar sugebėčiau pamilti didelį vaiką .
Bet vėlgi aš galvoju taip kad kiekvienas turi labai gerai ištyrinėti save ir pats sau atsakyti įdaug klausimų.

<{POST_SNAPBACK}>

skirtumas dar yra ar seimoje yra biologiniu vaiku. kai as mazaja uzsiauginau nuo vystyklu, tai kito vaikucio jau nebenorejau tokio mazo. cia mano asmenine nuomone. visada norejau maziuko apie 2-3 metus. bet butent mergaites. kazkaip su berniukais man sunkiau sekasi. as net gimdyti bijau.
pirmutinius kursus su baime prisimenu, bet veliau kiek lankiausia, tai tiek dau suzinojau, kad man gelbejo net su vyresniaja

aš save vertinu realiai, ir visiškai nepykstu, kai mane realiai vertina. Labai nemėgstu kalbėdama su suaugusiais žmonėm- siusiukinimo, man, asmeniškai, jie yra keisti, tokie na...keisti.
Pavydžiu tau to jausmo, baltai pavydžiu, kurį greitai pajusi, kai jau turėsi savo vaikelį, kai namo važiuosi, ech ką čia ir kalbėti , pamatysi viską pati .
Dėl kalbančių- vyk tu tokius klausinėtojus- atsirado matai kiškiai drąsuoliai. O jie nebijo būt įkyrūs ir nemandagūs- nesakė. Man atrodo tai daug baisiau, nei vaikelis neklausantis, nevisai svaikas. Juk svarbiausia tai kad mylimas- visa kita jerunda, kaip kaimynai sako.

Tai gi kaip ir sakiau kiekvienas sau atsako į klausimą ką ir ko nori ir įsivardija sau priežastis aš norėjau maž-iuko Laureta didesnio nesvarbu kas kokį vaiką pasiėmė svarbu kokio tu nori o savo vaikelį tu rasi jis tavęs lauks jei reiks jis 10 įtėvių atstums o tu būsi 11 ir ta laimingoji.
Kai lankiau savo mergytę apie tokį berniuką pasakopjo vaikų namų direktorė jo įtėviai buvo 11 jį lankę žmonės bet ir vieninteliai su kuriais jis mielai bendravo

O už palaikymą ačiū, man labai reikia padrąsinimų ir palaikymų, nes dažnai girdžiu " ar nebijai to, ar nebijai ano', bet juk, kaip visai neseniai skaičiau labai šaunioj knygoj, nėščiai moteriai nieks nesako "žinai, tavo vaikas gali būti nesveikas, gali būt nevaldomas,...."


O kokia ta knyga? Manau, būtų pravartu ir man pastudijuoti.

Tą etapą- ar nebijot, kokie jūs drąsūs- praėjom. Nebeįdomūs, matyt, tie klausimai pasidarė kitiems. Bet aš nieko blogo nemačiau: na, žmonės tiesiog rūpinasi, kad mūsų apsisprendimas būtų tikras, kad nepaskubėtumėme.
Šiaip apie tą egoizmą prieš tai žinutėse. Na, aplanko tokios mintys, aš tikrai noriu to vaikelio, man jo reikia, mano vyrui reikia. Net nežinau, kaip aiškiau išsakyti. Na, kankinom, tardėm save, bandėm apmąstyti tiek situacijų, vis tikrinom. Na, norim ir galim. Bet vis pakirba mintis, o gal aš elgiuosi egoistiškai? Ir labai nepatinka daugelio replikos: kaip gražu, šaunuoliai. Na, kur tas šaunumas, gražumas? Čia tiesiog mudviejų pasirinkimas, mūsų priimtas sprendimas. Mūsų gyvenimas.
Nesuprantu tų žmonių, kurie ima vaikutį, nes tai bus atrama gyvenime, paguoda senatvėje. Mes jam būsim atrama, mes -paguoda. Tik kad sugebėtume tiek, kiek reikės, tą pačią minutę, kai reikės. Esu labai prieš ggailestį, esu pati praėjusi tokį etapą ir iškentusi daug gailesčio kalbų, kurių man nei kiek nereikėjo. Tai nieko neduoda, net kenkia.
Nežinau, kaip tave Julem palaikyti, nes nepažįstu. Bet, manau, kad prieš nuspręsdama daug apmąstei, išstudijavai. Ir tikrai žinau, kad daugeliui vaikučių reikia tėvų ir namų. Kaip ir mums jų. labai laukiu, kol susitiksim su savo mažyliu, kol praeisim keistą popierinę dirbtinę kliūtį. Nebežinau, apie kokį laiką mąstyti. Vis pasidaro liūdna, kad jis ten vienas, o aš galėčiau jį sūpuoti, raminti, čiūčiuoti. Ech, bet kas reikia, tas reikia. Vis laukiu, ką mokymai atskleis tokio, ko nežinau. Visame laukime bandau įžvelgti prasmę.
Tai tiek, gan padrikai, bet šiandienos pasisakymai paskatino netylėti. Net nežinau, bet gal kam bus įdomu ar naudinga.

Klaipėdos statistika su kūsdikaias tokia (praeitą savaitę buvau VTAT) per 5 mėnesius (nuo to laiko kai paėmiau mergytę) buvo įvaikintas vienas vaikas ir tai persirges seniau hepatituC nieko daugiau per tą laiką ir neturėjo pasiūlyti niūroka statistiką su pačiais mažiausieis. Nors gal kai kam pasiseks kaip man per kelias svaites kūdikį gauti.

knyga angliška, pavadinimo tiksliai neatsimenu ( knyga pas sesę dabar), bet lengvutė tokia, romaniukas apie airius jaunus, kurie vaikinosi vaikutį iš rusijos, apie tai, ką jie praėjo, išgyveno. Parašyta su gero humoro doze. Man patinka, kad susidarė mūsų, dabar laukiančių, ratelis, bus gera bendrauti, dalintis. Sėkmės laukiant
aš tai jaučiuosi išskydus tokia, sakau, vis atrodo, kad kažkur mano vaikas, o aš jo nerandu. pačiai sau durna atrodau

Vilniuje ne taip seniai buvo atimtos motinystės teisės dvynukų mamai. Vaikai sveiki. Kam aktualu galima pasidomėti- kaip dabar. Vaikiukams virš pusmečio.

vis stengiuosi praleist nepastebėjusi pastabų apie tai, kad mažučio reiks ilgai laukti, vis apgaudinėju save, kad man bus kitaip, o juk bus, kaip turi būti...
Papildyta:

aktualu, tai aktualu, bet juk eilė ir t.t ir pan., ar aš ne viską teisingai suprantu