QUOTE(julem @ 2008 06 27, 22:12)
pasakyt labai daug norėčiau visom, bet pavargusi esu, tačiau va čia neištvėriau. Labai pritariu. Kažkodėl net gėda turi būti, kai nenori LAUKTI, atrodo, kad čia kažkokia tobula savybė, mokėti laukti...nuolat. Laukti kol priims gyd., laukti tyrimų rezultatų, laukti gydymo rezultatų, po to laukti stebuklo, paskui dar kažko. Suprasčiau, jei tikrai yra prasmė, bet kai laukti reikia dėl amžinos betvarkės, nenoro, negebėjimo dirbti....
Kodėl aš turiu gėdytis to nenoro laukti ( VTATe vis su tokia šypsena kalba, lyg su nekantriu vaiku), kad tik visi žinotų kiek jau laukiu...
man ne dvidešimt, mano sūnus didelis, noriu, kad jis dar su broliuku ar sesute pagyventų namie, noriu turėt sveikatos augint vaiką. Na tiesiog nebenoriu laukti, negi tai toks blogis
Julem, tikrai neturi gėdytis. Labai suprantama, ką sakai ir pritariu. Pagaliau viena situacija yra kai tau 28 (man tiek buvo, kai įsivaikinom), ir tikrai kita būtų dabar. Bet manau, kad laukti neturėtų tekti ilgai. Paprastai ilgai laukia labai daug reikalavimų keliantys žmonės. Na, kai nori tik labai mažo, atitinkamos lyties ir t.t..
Ir dar. Ar galime pertvarkyti sistemą? Kiek nuo manęs konkrečiai tai priklauso? Jei turiu jėgų, galiu bandyti organizuoti kokį visuomeninį veiksmą. Tą veiksmą visai neseniai organizavo globėjos. Vienas lauke ne karys. Štai dabar aš asmeniškai susiduriu su medicinos sistemos bukumu. Žiauriai ir skausmingai susiduriu. Bet kas iš to, kad pyksiu? Ar galiu ką nors pakeisti? Nulėkti ir susideginti prie ligonių kasų, nuo kurių tiesiogiai priklauso mano sveikata? O nuo tos sveikatos priklauso mano vaiko gerovė... Priimu taip kaip yra. Jei negaliu pakeisti - tiesiog nepykstu ir bent taip sau padedu.
Bet tu gali sau padėti. Eiti, važiuoti, klausti, ieškoti. Tu labai daug gali. O kas kaip į tave žiūri - koks tau skirtumas? Lai žiūri, kai įsivaikinsi - į vaiką žiūrės.