Pratesiu savo ispudzius. Staiga ateina sesute pas palatoje gulejusia moteri, ka tik atvezta po gimdymo, ir liepia greitai duoti suleisti vaistus. Suleido. O paskui atejo gydytoja, eme aiskinti, kad jai cia suleido antikunio, nes jos kraujas neigiamas. Tai kad, sako moteriske, mano kraujas teigiamas. Vienu zodziu,a ntikunio leisti nebuvo jokio reikalo. Isvada: moterys, ten gimdysiancios, kiekviename zingsnyje klausinekit, ka su jumis daro ir bukit akylos.
Kitas epizodas su mano vaikuciu. Ka tik uzmigciau savo atzala ir isbegau i tualeta, grizus svajojau, kol vaikutis miegos, susikrauti daiktus, nes uz valandos jau turejo atvaziuoti vyras vezti namo. Pareinu i palata - nera mano vaiko. Sako, sesute paeme skiepui. Kokiam skiepui??? Juk jau viskas atlikta. begu vaiko isekoti. Isties pas sesutes kambary jau isbudintas, rekia, tuoj durs adata. palaukit, sakau, juk jis jau paskiepintas. "Kaip paskiepintas?"- jos dar nenori sutikti. Puola ziuret i rankyte, ar nesimato durio vietos. Lyg ir ne, bent jos nemato. Puola ieskoti popieriu. Kita ibegus sako - ai, atsimenu, sis paskiepintas. Kita jai antrina: "tai kad ne". Kur popieriai? Popieriai pagaliau surasti, ten isties apie skiepus viskas surasyta. Fu, aciu Dievui, mano vaiko vos antrakart nuo TBC nepaskiepino. Mano svajones ramiai susikrauti daiktus zlugo, vyras rado begiojancia po palata, tik tiek dziaugiausi, kad pavyko nepakenkti savo vaikui.
Tai dar norite gimdyti KGN? Dar visko cia nepapasakojau, nes, kaip minejau, pazadejau nepasakoti. Bet oi reiketu...
Is anksto tikrai nebuvau nusistacius pries sia ligonine (juk joje nebuciau gimdziusi), bet gal ka nors nuo kokios nelaimes siuo savo rasymu apsaugosiu. Mamos, bukit budrios.
Tiesa, buvo skanus maistas. Nors kodel pirma diena po gimdymo per pietus prie kotleto dave kopustu salotas, o kita diena - zirniu sriuba ir balta misraine su zirneliais - nesupratau. Gal kad mamytes iskart priprastu prie vaikuciu pilvuku putimo ir namie jau zinotu, kad taip buna, kai tokiu produktu suvalgai.