QUOTE(juratux2004 @ 2006 03 30, 00:04)
Tai va kai ta miniatiūrinė kalytė rujodavo, tai būdavo momentų kai tas vilkas suerzintas visų kvapų nelabai reguodavo į komandas, o tik stovėdavo įbedęs nosį į paliktus jos pėdsakus ir visas drebėdavo... O kai šuns svoris 55 ir daugiau kg tai jau pavojinga.
Na, jei namuose ištisai rujojančios kalės kvapai, tai žinoma, šuniui stogas pavažiuos. Tik abejoju, kad čia daug tokių, kurie laikytų skirtingų lyčių šunis.
QUOTE
Todėl man keistai atrodo kai matau vaikus vienus vedžiojančius didelių veislių šunis. Kaip vaikas sulaikytų tokį šunį jei jis užsimanys pažaisti, o gal pasipjauti su kitu šunimi ????
Dėl šito visiškai sutinku, ir manau, kad vaikui negalima vienam vedžioti ne tik didelio šuns, bet ir mažo. Nes jei tą mažą užpuls svetimas didelis, jis nesugebės apsiginti.
QUOTE
Ir šiaip mūsų šeimos draugas yra šunų dresiruotojas, tai ir jis iš patirties papasakojo pakankamai istorijų apie nenuspėjamą šunų elgesį ir ypač mažų vaikų atžvilgiu. O ir pats sakė, kad kai jų šeimoje gimė dukrelė ir pradėjo vaikščioti, jam teko kariauti su savo riezenšnaucerių kale, kuri ilgą laiką nenorėjo taikytis su nauja gyventoja...
Tiesa, kalės dažniau būna agresyvios svetimiems jaunikliams, negu patinai.
Na, o kai gimė mano sūnus (tuo metu turėjau tris šunis, vieną didelį ir du mažus), man neteko kariauti. Visiškai. O kai vaikas pradėjo vaikščioti, labiau reikėjo drausminti vaiką, nes jis vis kėsinosi šuniui tai akį iškrapštyt, tai kiaušinius nuraut

Va tuo momentu, žinoma, negalima buvo palikti jų vienų, nes įskaudintas šuo gali kaukštelėti dantimis tiesiog refleksiškai.
Mėgiamias vaiko žaidimas buvo šunų šėrimas. T. y., kai šunys ėda, reikia kaip torpedai įsiveržti į jų tarpą. Išbarstyti visą maistą po virtuvę. Tada surinkti į dubenėlį ir iš rankų šerti šunis, duodant kiekvienam paeiliui po vieną gabalėlį

QUOTE
Tai va greitu metu mes irgi susilauksim vaikelio ir su baime laukiam kaip sureaguos mūsų šeimos narys - šuo. Protingas, didelis, tarnybinis šuo, kurio autoritetas yra mano vyras. Nes ir man reikėjo 2 metų, beribės kantrybės ir daug nervų, kol šis šuo ėmė mane pripažinti.
Galiu patarti patikrinti, kaip šuo elgiasi su bet kokios rūšies jaunikliais - mažais kačiukais, šuniukais, žmonių vaikais. Yra tokių šunų, kurie agresyvūs jaunikliams, bet dauguma priešingai - stengiasi juos globoti ir jokiu būdu nenuskriaus. Jei jūsų šuo toks, tai tikrai viskas bus gerai - jei pažįstat šuns psichologiją ir mokat nukreipti jo elgesį derama linkme.
Beje, va straipsnis šia tema:
http://fauna.savel.o...at=sunys;id=351