QUOTE(0jura @ 2006 05 22, 17:45)
sveikos, mielosios,
turiu tokią problemėlę: sūneliui metukai, auginame ''dvarniašką'', kuri BAISIAIloja. jau ištampė visus nervus,gąsčiojasi ir mažasis, nebeturim su vyru kantrybės. atiduoti nėra kam, užmigdyt neleidžia sąžinė, nors šuniukui jau 11 metų.. gal kas patartų, KĄ DARYYYYYYYT?
turiu tokią problemėlę: sūneliui metukai, auginame ''dvarniašką'', kuri BAISIAIloja. jau ištampė visus nervus,gąsčiojasi ir mažasis, nebeturim su vyru kantrybės. atiduoti nėra kam, užmigdyt neleidžia sąžinė, nors šuniukui jau 11 metų.. gal kas patartų, KĄ DARYYYYYYYT?
Jei jau išgyvenot 11 metų su šiuo šuneliu, manau, kad būtų be galo sunku skirtis, o ir surasti naujus namučius tokio amžiaus šuniukui tikrai būtų kebloka. Galbūt padėtų griežtenis auklėjimas. Kai loja-smarkiai subarti, o, kai neloja, daug ir gausiai girti, skatinti skanėstais. Mano nuomone, jau nebelaikas išduoti tokio amžiaus šuniuką

Siūlau perskaityti šias istorijas ir dar kartą viską gerai pergalvoti

"Kaip Tu galėjai?"
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą
Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.
Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.
Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.
Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. Dviems senukams gal ir daugoka šviesos, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie gonkelių atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.
Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.
Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius
Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.
Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.
Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.
- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?
Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama
SĖKMĖS ir KANTRYBĖS! Linkėjimai Topuliui
