Šuo ir "naujas" vaikas

Jei jau išgyvenot 11 metų su šiuo šuneliu, manau, kad būtų be galo sunku skirtis, o ir surasti naujus namučius tokio amžiaus šuniukui tikrai būtų kebloka. Galbūt padėtų griežtenis auklėjimas. Kai loja-smarkiai subarti, o, kai neloja, daug ir gausiai girti, skatinti skanėstais. Mano nuomone, jau nebelaikas išduoti tokio amžiaus šuniuką

Siūlau perskaityti šias istorijas ir dar kartą viską gerai pergalvoti

"Kaip Tu galėjai?"
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas – nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, – ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu – kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.

Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.

Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"

Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.

Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą


Paskutinė medžioklė
Paskutinė medžioklė. Apie dvidešimt metų tampiau medžioklinį šautuvą, bet negaliu pasigirti ,kad nušoviau kokį žvėrį. Gal ir nesisekė man, bet vėliau supratau: tai buvo kaip tik laimė.

Tris žiemas dirbau šiauriniuose Lietuvos rajonuose ir susipažinau su tenykščiais medžiotojais. Su mumis retsykiais medžiojo vienas senukas. Jis nuolat vedžiodavosi su savimi taksų kalytę, dalydavosi su ja maistu, nešiodavo kuprinėje per pusnis. Kalė atsidėkodama lipte lipo prie jo, o iš olų lapes ir mangutus traukė kaip maišus. Daugelis medžiotojų prašydavo ją parduoti, bet senukas tik paglostydavo šleivakoję augintinę ir nieko neatsakydavo.

Gruodžio antroje pusėje pasnigo. Prieš pat naujuosius metus nusprendėme pailsėti ir visu būriu užgriūti senuką medžiotoją – norėjome pakviesti mangutų pamedžioti, nes besivaikydami žvėris iššniukštinėjome ne vieną apgyventą olą.

Nuvažiavome gana vėlai ir iš tolo pamatėme apšviestus vienkiemio langus. „Dviems senukams gal ir daugoka šviesos“, - pagalvojau. Prisiartinę pamatėme prie „gonkelių“ atremtą karsto antvožą ir kryžių. Nusprendėme užeiti ir pagerbti mirusijį, o drauge sužinoti, kas mirė.

Žmonių buvo nedaug, krikšte sėdėjo giesmininkai, o karste gulėjo senukas medžiotojas. Smulkutis toksai, rankos sunertos ir surištos marlės nuoplėša. Velionio žmonos nepažinojome, tad atsiklaupę parymojome kojūgalyje ir susėdome ant laisvų kėdučių.

Stebėjau mirusiojo veidą ir galvojau apie nelinksmus gyvenimo įvykius. Šiluma ir eglių šakelių kvapas svaigino, giesmininkai traukė liūdną giesmę. Staiga senuko medžiotojo kojos krustelėjo. Man net širdis nusirito žemyn. Neišsigandau, bet į galvą šovė kvaila mintis, kad senukas ne miręs, o tik atsigulęs pailsėti... Stebėjau išplėtes akis. Taip ir yra!.. Krustelėjo vėl. Ir vėl. Mane išpylė šaltas prakaitas, ėmė trukti oro. Prisiminiau visokius pasakojimus apie palaidotus gyvuosius…

Medžiotojo kojos prikaustė mano žvilgsnį. Jos šiek tiek krutėjo. Pakyla ir nusileidžia. Senis gyvas! Tik kažkodėl niekas to nematė, tik aš vienas. Pamaniau: gal kraustausi iš proto? Nutilo giesmininkai, ir mirtinoje tyloje užgirdau, kaip mirusysis karste alsuoja. Aiškiai girdėjau sunkų ir gailų alsavimą. Įtraukiau oro ir kildamas netekau sąmonės. Prieš susmukdamas pastebėjau, kaip amžinatilsis sulenkė per kelį koją.

Atsipeikėjau pas mūsų bendradarbį eigulį – jo žmona keitė drėgną skudurą man ant kaktos.
- Tvankuma, o dar visokie kvapai. Neišlaikė vaikiščias,- pasigirdo mūsų vairuotojo balsas.

Tais metais dirbome iki kovo pradžios, o ankstyvą pavasarį nuvykome sutvarkyti gaudyklių bei atsivežti dėžių. Užvažiavome ir pas medžiotojo našlę. Norėtume ,kad parduotų ar atiduotų taksiukę mums. Apsiverkė senoji. Kūkčiodama pasakojo liūdną šuns istoriją.

- Neturiu, vaikeliai, jos. Maišą užmetę, nukėlėme taksytę nuo jo kojų. Nunešėme ir iškratėme malkinėje. Per rūpesčius primiršau vakare kalaitę pašerti, o ryte neberadau. Išsikasė po pamatais urvą ir pabėgo. Tik pavasarį ją aptikau. Ant kapo. Užkasiau šalia. Kitoje pusėje pati atsigulsiu… Gal nesupyks Dievulis už šią nuodėmę?

Išvykome. Iki pat Vilniaus tylėjome. Tik dabar supratau, kad tada šeimininko kojūgalyje verkė ir krūpčiojo ištikimiausia medžiotojo draugė, pasiryžusi keliauti į paskutiniąją medžioklę, iš kurios nebegrįžtama…



SĖKMĖS ir KANTRYBĖS! Linkėjimai Topuliui

mūsų irgi loja kada priklauso: visaip stengiamės nuramint, kartais pasiseka, kartais ne. bet nė už ką šuns neatsisakyčiau. tiesiog drausminam, kai loti negalima.

kažkur skaičiau metodą - kaip atpratinti šunį "meluoti" (tuo atveju šuo lodavo be reikalo, tik tam, kad prisišauktų šeimininką) - tik suloja, prieiti ir papurkšti į snukį vandens iš purkštuko. Ir ramiai nueiti.
Na jūsų atveju, kaip suprantu, šuo "nemeluoja", bet gal šis būdas tiktų?
Na gal išvis nustotų lot tada, irgi negerai... Bet gal geriau, nei dabar? :/

suprantu, kad tau vaikas brangesnis už šunį, bet juk šuo su tavim 11 metų turbūt išgyvenot kartu ir gera ir bloga, tai kaip tu dabar gali taip negražiai apie jį atsiliepti? visi šunys loja, aišku, vaiką tas lojimas prikelia ir gąsdina, bet... taip jau yra ir kitaip nebus ir kol vaikas paaugs turėsit daugiau vargo, kaip pati rašai, leistis su šuniuį apačią, kad jis vyru pasidžiaugtų, bet tokia jau jūsų dalia, čia ne šuo kaltas, tiesiog šuo toks gyvūnas, kuris loja ir už tai negali būti mušamas, nes nemanau, kad suprastų ir jei šuo nepavojingas kitaip vaikiui, tai po tiek metų būtų iš jūsų pusės labai žiauru jo atsikratyti... patariu jums dar užsirašyti kokį raštelį ant durų, kad tik pabelstų, o ne skambintų kas nos į duris, gal tada šuo ne taip smarkiai sureaguos, gal tik urgzti pradės aplink duris...
ir nebūkit tokia pikta ant šuniuko visi jie tokie ir tikrai jūs ne viena, kuri laikote ir vaiką ir šunį

gal po keleriu metu bus klausimas kur det vyresni vaika, nes tas isdykes, gasdina mazesni , i vaiku namus atiduot sazine neleidzia, gal jums reikia
slykstu skaityt tokias temas

Taigi puikus, sargus šuo. Viską jis daro teisingai.

Kažkada kažkur Daiva D, jei neklystu, rašė apie savo vaiką ir šunis. Taip, jos šunys (visas būrys ) pradeda skalyti prie durų, jeigu kas nors ateina. Taip, vaikas prabunda kartais nuo to lojimo. Na ir kas? Jeigu dar nori miego - vėl tuoj pat užmig. Jeigu nebeužmiega - nu tai ir valio, reiškia jau išsimiegojo Svarbiausia nedaryt tragedijos. Vat aš užaugau dažnai miegodama balkone, o gretimam balkone kaimynai uždarydavo šunį, kuris lodavo. Užtai dabar užaugus aš miegu kaip užmušta Jokie garsai nemaišo. O vat vyras, kurį mama vaikystėj miegantį labai saugojo nuo visų garsų, užaugęs negali ramiai miegoti, nes katės garsiai kilimais vaikšto
Taigi, galvojant apie geresnę vaiko ateitį - tegu loja tas šuo

va kaip tik ta tema prisiminiau pavyzdį... mano sužadėtinis labai gąsdino savo sesę, kai jie buvo maži, jis visada tykodavo jos už tamsių kampų ir buvo jai tokią baimę įvaręs, kad net jinai pradėjo mikčioti... dabar aišku gailisi... taip kad tikrai yra daug didesnių blogybių, nei šuniukas namuose kartu su vaiku, kai vaikas miega uždarykit jį kitam kambary ar kaip, vis mažiau girdėsis, bet netragedizuokit situacijos, džiaukitės, kad 11 metų šuniui nereikia kažkokių operacijų, kad jis sveikas ir toliau jus džiugina

Truksta zodziu tik besirdis zmogus gali taip elgtis Tikrai net slykstu skaityt...

Na ir kas kad paloja tas suniukas? Nesuprantu.. Juk jis neloja be perstojo. Atsikele vaikutis nuo lojimo, tai imi ir vel pamigdai, uzmigo ir ramu... Tikiu ,kad nera lengva, bet kai paaugs maziukas tik padekos ,kad turi drauga... Bet kuriuo atveju kai vaikelis paaugs ji tau teks pirkti, nezinau nei vieno maziuko kuris neprasytu veliau nupirkti suniuko

As tai noreciau paklausti vieno klausimo: o kur jus mielieji buvote pries 11metu, kai isigijote suniuka? ka veikete tada? paikinote, lepinote ji? jau tada reikejo bausti uz lojima, mokinti. tada neturejote noro, kantrybes arba paprasciausiai tingejote, tai dabar ir turite. suns prigimtis -loti, o jei mes nenorime, kad jis lotu, tai turime payts ji atpratinti nuo to. tik, deja, jau po sitiek metu vargu ar tai jau imanoma. na bet reiketu pabandyti. o sitas mintis ar atiduoti ar uzmigdyti, tai vykit kuo toliau, negi jus norite pulti taip zemai ir elgtis taip ziauriai. Galu gale, supraskite, kad kalte del sios situacijos tenka ne suniukui, bet jums.

Aš maniau,kad čia tema kaip šuo sutaria su vaiku,bet čia jau tokia dilema,tai juk šuneliui 11metų, senatvėj visi šunys labiau sargesni pasidaro.
Geriau pakalbėkim kaip šuo sutaria su vaikais,maniškė angliukė tai sūnaus sargas,jis ir vaikščioti išmoko pasilaikydamas į ją ,o ji kantriai žingsniavo su juo,aišku kai valgo tai ji ir greta.

mūsų taksas irgi loja kambary, o kai dar vokiečių aviganis po langais įsiloja visai "linksma" pasidaro, bet kažkaip nedarom mes iš to problemos vienas dalykas nedraudėm lot nuo pat mažosios atsiradimo tai ji dažniausiai nepabunda, o jei jau atsibunda tai užmigdom ir tiek juk vis dėlto protingi žmonės esam suprantam, kad šuns pareiga lot, o mūsų užmigdyt prabudusį vaiką.