oi, kokia diskusija, negaliu tiesiog neišsakyti savo minčių. Pliekiasi čia mamkos, kad net dulkės rūksta. Tik akmenim nesisvaidykit, gerai?
Aišku, svarstyt nėr ko - nieko geriau už MP nėra. Šviežias, visada su savim, reikiamos temperatūros, jokių terliojimųsi ir t.t.
Aš pati nemaitinau. Mišinukai - pravalas. Vien finansiniu požiūriu. O dar soskės buteliukai, jų plovimas, virinimas, rpiežiūra. Šakės. O naktiniai matinimai? vaikas rėkia, tu raudonom, užtinusiom akim ruoši mišinuką... Ir taip kokius 6 kartus... Neišsimiegi... Pamaitini, buteliuką išplauni, sutvarkai, prasliūkini į lovą... Po pusvalandžio ritualą kartoji... Reik kažkur išeit su vaiku... Kiek taros reik pasiimti

prisikrauni pilnas terbas visokio gėrio ir eini. Ir, o siaube, jeigu pritrūksi?????? Ne, ačiū, nenoriu. Labai labai labai tikiuosi, kad antrą maitinsiu pati.
kame privalumas? Ogi ir vyras agli keltis naktį, ir išeit ilgensiam laikui paisvaikščiot viena gali, nes vyras galės paduot valgyt. Didesnė asmeninė laisvė atsiranda.
Tik nereikia, mamos, rašyt, kad tokie vaikai yra nelaimingesni. Gal jie nebus sveikesni, šito aš nežinau. Ar man skauda dėl to širdį? Labai. Ar pergyvenau dėl to? Be proto. Kokia mano patirtis? Karti. Nenoriu prisiminti tų dienų, nes ašaros akyse pačios kaupiasi. Blioviau nuo ryto iki vakaro, nes man buvo sunku. Kai kreipiausi pagalbos ir prasižiojau, kad pati nemaitinu, o duodu mišinuką, aš nesulaukiau pagalbos, supratimo, paramos, nuraminimo ir patarimų. Viskas, ką sugebėjo kitos mamos man pasakyti, buvo "kokia tu motina". Tuoj papylė sausą statistiką, kad mano vaikas bus ligoniukas, ne tokio aukšto IQ, aš neturėsiu su juo ryšio ir t.t. Bet aš pati visa tai žinau ir nuo tų žinių nieks nepagerėjo. Norėjau, kad mane palaikytų, paskatintų laikytis, bandyti iš paskutiniųjų, duotų gerų patarimų, kaip nurimti, nestresuoti, ką daryti, kad to pienuko padaugėtų. O ne pareikštų, kad aš savo vaiko nemyliu, kad esu nevykusi motina, kad niekada gyvenima aš savo vaiko nemylėsiu ir vaikas nemylės manęs, kad tarp mūsų niekada nebus tokio ryšio, kaip yra toms motinoms, kurios savo vaikus maitina MP. Kai tokie dalykai yra išsakomi tai, kuri vos laikosi, kuri stresuoja, kuri nežino, ko griebtis, kaip manot, kas nutinka? Rinkit žodžius, žiūrėkit, ką sakot. Skaitydama kai kurių pasisakymus tiesiog virstu žvėrim. Ir daugumą ne man skirtų pasakymų, kalbančių apibendrintai aš priimu kaip asmeninį įžeidimą.
dar prisiminiau. Ligoninėj man mišinuko nieks nesiūlė. Priešingai - nuo pirmų minučių kalė į galvą, kad maitinsiu pati, kad peino bus. Ir pati tuo šventai tikėjau. Ir gydytoja mano vaiko skatino mane maitint. Ale nu va, šnipštas gavosi. Užtat dabar paismokaiu, kad niekam nesakysiu, kaip maitinu savo vaiką. Nes tie smerkiantys ir paišaipūs žvilgsniai gali ir iš proto išvest.