Kada metas skirtis?

Nejaugi nesutikai tokių porų, kurie padraugauja apie 5-10 metų ir susituokę, po kažkiek metų išsiskiria? Tai ko jiems pritrūko įvertinti , laiko? Nepykit, merginos, bet man net nesinori tikėti, kad esat tokios kategoriškos.

Tuom viskas pasakyta...būtų laikas pradėt ieškot to,katras traukia...

Nesu kategoriška, tik gal skamba kategoriškai. Bet kada gali pakeisti mano nuomonę, jei tik man argumentai pasirodys įtikinami.

Apie tuos, kurie draugauja 5-10 metų, turiu kitą nuomonę, kuri čia neįsipaišo. Jei jau 5-10 metų draugauja ir niekaip nenusprendžia tuoktis, tai kažkas yra negerai ir tai stabdo nuo tokio žingsnio. O santuoka, greičiausiai, tik paskutinis gelbėjimosi ratas.
Papildyta:


Nežinau, gal ne visiems tai galima pritaikyti. Jei atvirai, aš ir įsimylėti savo vyrą sau leidau tik po to, kai įvertinau, ar man bus lengva su juo bendrauti.
Taisyklių čia pateikti negalima. Pripažinkim, kad dažnai tuokiamasi iš aistros, iš baimės likti vienai, iš įpročio, o negalvojama, kaip su tuo žmogumi reiks gyventi. Tikimasi, kad viskas pasikeis, kad bus geriau. Kad bus Mano.

Man atrodo, kad neimanoma vyro pazinti draugaujant, na nebent gyveni kartu nesusituokus. Kelis metus viskas grazu buna, o po to rupesciai ir buitine rutina taip "uzknisa", kad kyla irzulys del bele ko. Ir, zinoma, issiliejama ant artimiausio. Bet ne tik issiliejime esme. Juk gyvendamas zmogus sutinka nauju draugu, keicia darbus ir t.t., o aplinkiniai ir aplinka keicia zmogu. Gali atsitikti taip, kad viena diena pagausi save, kad savo isrinktojo, ismyluoto jau nebepajegi suprasti ir vis gi nepazisti jo kaip manei.
Todel visada knistis ir nagrineti, oi ka as padariau, o gal jis padare, kartais neturi prasmes, buna juk, kad zmones tiesiog susivokia, kad ne to is gyvenimo nori. Ir kai kurie isdrysta viska keiti, kiti gi laikosi priesaikos "iki grabo lentos" ir dejuoja visa likusi gyvenima.
Bet pats teisingiausias ir, manau, mazai gincytinas faktas, kad diedu is vis neimanoma suprast

Sutinku su tavimi, bet tik ne dėl paskutinio sakinio.

Elementarūs tie diedai. Nu bet jau bobų, tai nesuprantu.

Meškuole, tu pati sau prieštarauji. Lyg ir pasisakai už neskyrybas, bet Ingos555 žodžiams "kai kurie isdrysta viska keiti, kiti gi laikosi priesaikos "iki grabo lentos" ir dejuoja visa likusi gyvenima."- pritari. Sakei, kad
"kai tuokiasi neįvertinę, ar galės su tuo žmogumi gyventi, tai ir skiriasi taip pat.", bet minčiai "gali atsitikti taip, kad viena diena pagausi save, kad savo isrinktojo, ismyluoto jau nebepajegi suprasti ir vis gi nepazisti jo kaip manei" ir vėl pritarei. Sunku net suprasti, ką iš tikro apie tai manai.
Na, o sakinys 'nu bet jau bobų, tai nesuprantu" paprasčiausiai parodo nepagarbą asminims su kuriais kalbiesi. O gal tu ne boba? Na, jeigu gali sau "leisti" ar "neleisti' ėsimylėti Nes manau, paprasti žmonės arba įsimyli arba ne, o ne "leidžia' sau tai.

Neskaičiau temos visos, bet metas skirtis aš manau tada, kai gali išeiti pro duris nieko nebejausdamas liekančiam žmogui, kai nebeturi ką pasakyti, kai nebėra noro kalbėtis, ieškoti problemų sprendimo būdų, kai gali paleisti kitą be jokių emocijų, kai nori išsilaisvinti ir vis dažniau apie tai galvoji .

Niekas tuo nepasakyta - nebent apie savo vyro laikymo ydų maišu pasekmes. Požiūrį, o ne vyrą keisti vertėtų, nes kitas irgi ilgainiui gali nebetraukti - kai tik pasirodys beesąs eilinis mirtingasis.
Papildyta:

Saugosi santuoką ar ne, ji niekur nedings, nes tai dalykas, trunkantis iki mirties. Skyrybos tiesiog neegzistuoja - tik teisinis formalumas, kuris esmės nepakeičia.

Ar džiaugsmo nėra išvis, ar jis tik netrykšta fontanais, šiek tiek priklauso ir nuo to nedžiūgaujančio. Žmonės koncentracijos stovyklose rasdavo kuo pasidžiaugti (kraštutinumas žinoma, bet pamąstyti verta). Galų gale ne vien santuoka žmogus gyvas ir tai, kad šeimoje tam tikru laikotarpiu ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi, nėra neginčytinas argumentas jaustis nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Gal džiaugsmas netrykšta fontanais šiandien, gal netrykš ir rytoj, bet kaip galima garantuoti, kad tikrai nebus kuo džiaugtis ir po kelerių metų?

Perskaičius paskutinį sakinį, kažkaip net nejauku pasidarė. Kas tai? Kažkokia sekta kvepia.

pas mumi smalsute tuoj puse forumo isgazdins su tom erezijom santuoka nesibaigs niekadaaaa..uuuu..buuuu

nera daugiau ka sakyt...komentaras topinis

Sutinku, kad iš atskirų pasisakymų sunku susidaryti aiškų kažkieno požiūrio vaizdą. Be to, nuomonė gali pasikeisti per dieną (ne kardinaliai, bet šiek tiek). Juk jau vien tai, kad skaitau SM, dar šiuo metu bandau priimti žmogų tokį, koks jis yra, verčia mąstyti, verčia ieškoti kažkokios tiesos. Pats žmogus jau yra sudėtingas, o santykiai tarp dviejų žmonių yra dar sudėtingesni. Pasikartosiu, nieko kategoriškai neteigiu. Rytoj galiu jau kitaip kalbėti, nes nieko šiame pasaulyje nežinau, tik kažką šiuo metu manau.
Pabandysiu pasakyti tai, ką manau dabar. Galbūt yra kitų dalykų, kurių neįvertinau ir dėl kurių gali pasikeisti nuomonė. Tas mano pasakymas "kai tuokiasi neįvertinę, ar galės su tuo žmogumi gyventi, tai ir skiriasi taip pat." buvo daugiau replika į Smalsutės pasakymą, kaip galima taip lengvai susirinkti žaislus ir dingti. Jeigu tu atsakingai priimi sprendimą tuoktis, tai ir skirtis būna sunku.
Nepasisakau už tai, kad reikia gyventi iki grabo lentos per skausmus ir vargus. Man atrodo, kad pagrindinis kriterijus visgi yra pagarba. Jeigu kitas žmogus tavęs negerbia, tada gali daryt ką nori, nieko nepakeisi. Aišku, gali žemintis ir gyventi kartu. Bet nemanau, kad tai reikalinga. Kitas dalykas, kai tu pats to žmogaus negerbi. Manau, tada visgi reiktų su savimi padirbėti, aišku, jeigu jis tave gerbia.
Sakau taip todėl, kad buvau beatisakanti žmogaus dėl jo trūkumų. Svarsčiau, ar teisingai elgiuosi. Tada atėjo tokia mintis: "juk jis geras. tiesiog jis elgiasi ne taip, nes nežino, kaip elgtis. viduje juk jis geras". Labai daug pasikeičia nuo tos minties. Tai nėra ėjimas sukandus dantis. Tiesiog tu žiūri kitaip į tą žmogų, jauti kitaip jo elgesį.
Kartais per daug ūmiai sureaguoju dėl skyrybų. Taip yra dėl to, kad matau, kaip kartais kitas žmogus tampa kaltu tik dėl to, kad jis yra toks, koks yra. Yra žmonės, kurie tiesiog negali būti kartu. Vienas nori lėkti, o kitas namuose sėdėti. Jų tiesiog gyvenimo tempai nesuderinami. Bet ir jie, manau, gali būti kartu, jei yra pagarba. Vienas lekia, kitas sėdi namuose. Paskui susitinka prie kavos puodelio.
Gal mano požiūris į santuoką kitoks. Kartais atrodo, kad kiti santuoką laiko kaip buvimą vienu kūnu ir siela. Na man sutuoktinis vis tiek yra atskiras žmogus. Jis turi save, savo norus ir būna su manimi, kai pats to nori. Žinau tą jausmą, kai pradedi prievartauti žmogų, kad jis būtų toks, kokio tu nori. Jauti nuolatinę įtampą, jausmas toks, lyg jautį į ganyklas temptum. Tai baisiai vargina. Ir pats tampi neįdomus. Aš tiesiog paleidžiu. Lai elgiasi taip, kaip jam reikia. Tada būna lengva. Tada būna labai gera būti kartu, nes tau nereikia dirbti. Tiesiog priimi žmogų. Neieškai, ką jis padarė ne taip.

Va dabar tokios mintys. Gal vakare jos bus šiek tiek kitokios, nes dabar daug apie tai galvoju ir atrandu vis daugiau naujų dalykų. Tikrai nesitikėkite, kad įsikąsiu vieną kategorišką teiginį ir jo laikysiuosi (kartais SM taip pasitaiko). Jūs kiekviena esat protinga, kiekviena turit savo patirtį, kuri skiriasi nuo manosios. Visada galite pasakyti kažką, apie ką aš net nepagalvojau. Ir žiūrėk, nuomonė jau kitokia. Juk negalime teigti, kad mes viską žinome. Realiai mes nieko nežinome, tik duotuoju momentu turime susidarę nuomonę apie vieną ar kitą dalyką.



Inga555 vyrus pavadino diedais. Aš, replikuodama į jos pasisakymą, moteris pavadinau bobomis. Perėmiau stilių. Jeigu tai negerai, atsiprašau. Man, asmeniškai, boba neigiamų emocijų nekelia. Taip, aš boba. Nugi ne diedas. Bet čia jau kiekvienam pagal žodžio suvokimą. Todėl jei ką įžeidžiau, atsiprašau, tikrai nenorėjau.

Visgi man atrodo, kad meilę galima kontroliuoti protu. Ją galima įsikalbėti ar nuo jos atsikalbėti. Tereikia tampyti atitinkamas objekto savybes, galvoti apie jas, kurstyti emociją.