QUOTE
QUOTE(Zitlali @ 2007 07 20, 21:25)
- atsikėlęs ryte tau nenusišypso o tik piktai dėbteli
- kai nebeišeina paatvirauti nes viena pusė kurčia
- kai nusileidi per kiekvieną konfliktą, kad tik neišsiskirti, taip jis įgauna tam tikrą pranašumą, nes gali tavo silpnumu manpuliuoti
- kai nebeišeina jo pralinksminti ar tiesiog priversti nusišypsoti
- kai tiesiog jis nebekalba
- kai pavargsti viską daryti viena
- kai namų ruoša, vaikai ir kt. rūpesčiai atsigula ant tavo vienos pečių
- kai tiesiog esi ignoruojama o ašarų nebemato ar net įžeidžiai į jas reaguojoa
- kai konflikto metu atsiranda skaudūs užgauliojimai
- kai prašai jo kažko ir jis negirdi, turi kartoti bent savaitę kol nekyla dėl to konfliktas
- kai prašai atsakymo jis tik gūžčioja pečiais
- kai su tavimi jis dirba, bet paskambinus draugam išeina su šypsena ir gali nelaukti gryžtant...
- kai pati pastebi jog kabinėjiesi prie smulmenu ir vien todėl, kad išties tave jis erzina, nes elgiasi su tavimi taip, kaip prieš tai išvardintuose punktuose
- kai jis pyksta jog nesimyli tada kai JIS nori ir nesvarbu, kad išties prastai jautiesi, ar kad išbudinta naktį kai jis gryžta netrykšti noru su juo tuoj pat aistringai permiegoti.. bet juk aš ne androidas...
- kai vietoje to, kad spręsti proglemų priežastis jis kalbėtų, tai jis tiesiog išeina..
- kai tu jam turi daug ką papasakoti po dienos, nori papliurpti kaip anksčiau, o jis tyli ..
- kai antra pusė tiesiog tampa nelinkusi nusileisti ar ieškoti kompromisų.
- ir žinoma, kad dėel šių dalykų man dingsta noras mylėtis.. visgi kai kažas yra negerai norisi tai išsiaiškinti ir tuomet būtų ir tie jausmai lovoje. Bet dabar gaunasi taip, kad turiu prisiversti... aišku, po to viskas būna gerai,m bet iki to momento, tas jo lindimas mane erzina...
uoj.. sunkiausia, kad niekada nebus TAS laikas skirtis.. visada tai yra nepakeliamai sunku... ir visada bandai lyg ir užglaistyti tuos dalykus, bet vis tiek jie niekur nedingsta. Visgi negali viena pusė tik stengtis santykius išlaikyti. Ir kartais net tai blogais periodais pastebi, kad jam ne visvien.. Bet.. Kažkoks užburtas ratas.. Liūdna. Kaip aš pavargau... Nebesuprantu ar aš esu per daug reikli, ar visos moterys tokios, ar čia išties svarios priežastys.. Galvoje jovalas. NAmie blogai.. Uoj.. atrodo kad sprogsiu..
*
Gaila, zinoma, kad ne as viena esu, kuri isgyvena panasius skausmingus, alinancius santykius. Mano atveju tinka visi cia pamineti punktai.... Kol nepasimaise 20m.jaunesne uz ji pati, tol as tempiau visas nastas, kiek tik galima buvo ant manes uzkrauti. Bet paskui viskas tapo nebereiksminga, o mano pacios istikimybe ir lojalumas verti 0. Tada, kai as, visgi nepasiant nieko, buvau nusiteikus meginti pradeti viska is pradziu, juolab kad ir vyras aimanavo, jog tik dabar suprates, ko mums truko ir koks jis buvo sunsnukis mano atzvilgiu visus 8m., tai visgi per para apsisprende, kad mums protingiausias sprendimas skirtis, nepaisant vaiku. Ir as sutikau. Pasirasem skyrybas, laukiam teismo sprendimo, o vos praejus meneseliui po visu baisiu skandalu, kai pamazu islindo vis naujos ir naujos slykscios isdavystes smulkmenos, lyg tycia vyro "uzklasines veiklos" santykiai eme brasketi, ir jis viena vakareli dailiai prisedo su manim pakalbeti, ar as jam suteikciau antra galimybe, nes jisai jau suprates savo klaidas ir noretu toliau gyventi seimoje ir meginti viska pataisyti. Taciau, paradoksalu, siuo metu as jau nebeesu nusiteikus nieko meginti, lipdyti, nes nebetikiu, kad galima ka nors pakeisti, nes nesam jaunikliai, o subrende zmones su savo nusistovejusiais poziuriais, vertybemis, seimos modelio ir santykiu supratimu...As tiek su juo kalbejau, tiek prasiau vardan seimos vienybes islikimo... Bet jisai nieko to nepaise. Tik nutyledavo ir dare savo. O man veliau aiskino, kad is anksto zinojes, jog negalis be
jos.... nei nuspresti, nei susilaikyti nesimates, nei isvis tuos santykius nutraukti. Tada... Taigi, nemanau, kad uzteks jam noro ir jegu stengtis elgtis ir islikti kitokiu ilgiau, nei pora menesiu. Juolab kad pernai metais turejau progos isitikinti, jog negali perimti is manes svarbiam reikalui esant nei puses kasdienybes reikalu. O ir dabar jisai man kelia reikalavimus, ka tureciau daryti as ir is pat pradziu man pasako, jog neiseis is jo "namu tvarkytojas", bet vat drauge laiko praleidima mielai apsiimtu. Tai reiskia, kad as ir toliau arsiu, kaip arus, tame pagalbos nesulauksiu, o jis "organizuos" mums kazkokius seimyninius "renginius"... Kazin, ar butu is tokio nusiteikimo nors kokios ateities. Beje, istikimybes sulauzymas man irgi nebekelia didelio entuziazmo buti kartu. Kol as save ikalbejau pazvelgti optimistiskiau i nauja gyvenima, kuris man buvo pasiulytas, t.y. atskirai, praejo nemazai sunkiu valandu ir bemiegiu naktu, vaikuciai jau apsiprato su mintim, kad nuo siol gyvensim atskirai, tik trise, be tecio, o dabar man reiktu lyg i koki zaidima pasinerti, vel vaikus pradziuginti, kad tetis nori grizti ir gyventi su mumis drauge. O kas garantuos, kad po kurio laiko vel nepasikartos girgzdanti, sena, mudvieju istorija? Ka tada pasakyti vaikams?
Tad ir pasakiau, kad "leidziu eiti". Sunku buvo tai pasakyti, bet pasakiau. Dabar ir skaudu del to, ir sunku ant sirdies, bet galbut laikas parodys mums musu tikrasias vietas. Sako, jei bus skirtas, sugris. Taip as sau kazkada pries daugybe metu pasakiau. Tada sugrizo ir liko ilgam. Iki dabar. Kaip bus toliau, bus matyt.
Mano pozicija - leisti iseiti.