Kada metas skirtis?

mes su vyru ,jau 20 metu kartu
amerikoj 80 procentu vaiku,auga ne su savo teciais Liudna statistika.
musu draugai planuoja skirtis manovyras isklauses abi puses pasake taip,-jus nusprendet skirtis,o jusu vaikas?jis irgi sutinka?Kiekvienoj santakoj tarp 2 zmoniu turi atsirasti bendra kalba,supratimas ir tt,ne tik aistra ir meile.Moteris ,sakiciau,seimos siela,ir viskas priklauso butent ,kaip ji pasielgs.Ar isbegs kitos meiles jieskoti(maciau tokiu ,keleta vaiku nuo skirtingu vyru,ir dar jiesko laimes )ar sukurs seiminini lizdeli.
Man mociute sakydavo ,yra 2 vyru tipai nuo kuriu reikia begti,alkoholikai ir agresivus.Visi kiti su savo tarakonais,ir reikia su jais rasti bendra kalba

Man čia kažkoks totalus "briedas". Mama su mėnesio kūdikiu turi vyrą pagirdyti. pavalgydinti ir dar palinksminti, nes jam matote namie liūdna, kūdikis neįdomus. Jis ir neturi būti įdomus, juo reikia rūpintis, žmonai padėti, nes 24 val. su vaiku būti tai ne šiaip sau pasisėdėti su draugais bare ar dar geriau klube. Kelionę į Turkiją žmonai turėjo padovanoti kaip padėką už sūnelį, o ne pats išdūmti su draugais.
"Seip moters uzduotis Skatinti savo vyra siekti kazkuo....kurti lizdeli....myleti....ir tt[/B]". Čia tai geras , Kažkokie viduramžiai. Abu turi kurti meilės lizdelį, abu turi stengtis, o ne tik MOTERIS. Jos užduotis laimingai nugyventi gyvenimą.
Nežinau, bet iš šono atrodo, kad iš tokio vyro nieko gero neverta tiketis.

laba.perskaitytos situacijos labai panasios, tik atvirkscios. As esu ta, kuri nebenori ( ar vis dar neapsisprendzia ) but su savo vyru. Atsiprasau, bet mintys gali buti siek tiek [adrikos, sunku susikaupt. Jau metai laiko, kai balansuoju tarp skyrybu ir tolimesnio gyvenimo kartu. Esu is tu zmoniu, kurie viska kaupia kaip kempines : nuoskaudas, nusivylimus, nepasitenkinimus. Ir manau, tai pati didziausia mano klaida. Niekada vyrui nesiskundziau, neverkslenau, nieko is jo neprasiau SAU. Visiskai atsidaviau namams ir seimai... tai dar viena mano klaida . Visa tai numarino manyje jausmus sutuoktiniui. Neliko nieko. Pries metus ta kempine sprogo , suteikdama be galo daug asaru ir skausmo abiems. Bet dave ir geros patirties : su vyru ismokom kalbetis nuosirdziai, ko iki tol visus daugiau nei 7 metus nedarem. Abu supratom, kad "uzmigom ant lauru" kurdami grazios seimos iliuzija, ir nedejom jokiu pastangu, kad susikurt ir palaikyt siltus tarpusavio jausmus. daug ka supratom, ir abu stengiames keistis. Vyrui be galo dekinga uz tai, kad jis pasikeite : daugiau demesio man ir vaikams, daugiau pagalbos buityje. Pasiryzes bet kam, kad islaikytu musu seima. Bet as jam nieko nejauciu, ir negaliu atsidekoti tuo paciu. Jauciuosi kaip kokia parazituojanti siurbele, kuri tik ima, bet nieko neduoda. Jokio svelnumo, jokio intymumo, jokiu santykiu lovoje. Suprantu, kad drugeliai visa amziu neskraidys, bet labai norisi jausti kazka silto zmogui, su kuriuo daliniesi gyvenimu. Ir ta saves grauzatis, kad kankinu ji ir kankinuosi pati, nebeleidzia dziaugtis gyvenimu. Nebepamenu, kada nuosirdziai sypsojausi, juokiausi ar bent trumpam jauciausi laiminga. Vidine minciu kova, skirtis ar ne, baigia isvaryt is proto. Kartais jauciuosi tokia pavargusi nuo visko.

aš gyvenu irgi panašiais jausmais...tik mūsų nuoširdaus pokalbio dar neįvyko...niekaip nepriverčiu jo išsiliet. Jis kaip akmuo: "viskas gerai", o elgiasi siaubingai. Jis galvoja, kad aš nemyliu, aš galvoju, kad jis...ir tik galvoju apie skyrybas, nes su sienom ir viena galiu pasikalbėt

aš irgi priėjau tą ribą, kad nebegaliu būti su vyru. Priėmėm sprendimą, kad reikia skirtis, nes nebegalim būti kartu - nieko nebeliko... Prabuvom kartu beveik aštuonis metus, beveik tris iš jų vedę. jau prieš metus prasidėjo barniai, nesusikalbėjimai, vyras absoliučiai pradėjo neberodyti jokio dėmesio, domėjimosi manimi, dingo ateities bendri planai, svajonės - pasirodo jos liko tik mano... Vyras pasakė, kad manęs nebemyli, ateities su manimi nenori, vaikų pasirodo nenori ir niekada jų nenorėjo. Atidaviau jam visą savo meilę, rūpestį, bet likau pati prie suskilusios geldos. dabar manau, kad taip tikriausiai ir turėjo atsitikti, nes nebeliko net pagarbos man iš jo pusės. Pradėjom rūpintis dokumentais, advokato paieška. tikiuosi, kad greitu laiku jau galėsiu ramiai gyventi, bandyti susivokti savyje ir pradėti naują gyvenimą. Sunku bus labai, bet aš ištversiu.
tad mano planai - susirasti butą, išeiti gyventi atskirai, susitvarkyti savo emocinę būseną ir gyventi toliau
o ar ką dar surasiu - tik laikas parodys...

beje, man 28 m.

As irgi nebezinau ka daryti... Esu nelaiminga ir jau kuri laika taip jauciuosi. Mes kartu jau 3 metai, metus gyvenam kartu. Jis uz mane 10 metu vyresnis. Is pradziu viskas buvo labai gerai, niekada tokia laiminga nesijauciau, nemaciau jokiu minusu jo, viskas buvo tobula. Persikraustem gyventi kartu ir viskas prasidejo. Anksciau myledavomes bent 3 kartus per savaite, dabar jeigu karta per menesi, jau labai gerai. Jis beveik niekada neinicijuoja to, visa laik as. Jei as nieko nedaryciau turbut is vis tai butu tik kelis kartu per metus. Dabar jauciuosi lyg gyvenciau su draugu o ne su vyru. Jauciuosi kad jis manes nebenori, nors as nei kiek nepasikeiciau, esu jauna, tikrai ne stora, grazi, nesuprantu kodel taip yra. Jis niekada man nepadeda namuose, ziauriai netvarkingas yra, labai blogas su pinigais, turi daug skolu ir mane del ju kaltina, nes gyventi kartu buvo mano ideja, ir nuoma buvo gana brangi todel jis pasieme laikina paskola, is pradziu nedaug o poto dar augiau, taip kd dabar banke yra apie 5000lt skola, o kur dar skolos del to kad be masinos draudimo vazinejo, skola del buto ir t.t As nesenai pradejau dirbit, taip kad pastoviai duoda jam siek tiek pinigu kad prisideciau prie numos ir mokesciu, bet jis vis va siandien pasake kad per mazai duoda, kad per velai persiunciau, kad vel jam skolos bus.Niekur manes nenusiveda, tik sedi namie prie kompo.Niekas jam neidomu. As ji labai myliu, ir nezinau ka daryti. Kalbejausi su juo daug, sake kad pasikeis, bet niekas taip ir nepasikeite. Jis man pastoviai sake kad jei esu nelaiminga, galiu ji palikt. As tik lieku sokiruota, kad jis ryztusi taip lengvai mane paleisti. Pykstames ne labai daznai, bet buna. Jis ant manes keikiasi, o as nemoku gincytis tai tik nutyliu ir viska kaupiu savyje, o jis antmanes rekia kad as nieko nesakau atgal Nebezinau ka daryti, patarkit ka nors. Ar yra iseitis?

Siaubas, kaip galima su tuo taikstytis...
Suprantu, gali būti meilė ir kiti jausmai kitam, bet juk turi būti ir savigarba ir savi poreikiai.
Visiškai suprantu kodėl jauties nelaiminga. Vargu, ar kas būtų laimingas tokioj situacijoj.
Juk esi jauna, kaip rašei - graži - viskas prieš akis.
Ar bandei kalbėtis, kodėl taip šlykščiai jis elgiasi? Kodėl nenori sekso ( čia išvis keista girdėt, nenormalu, kad vyrui karto per mėn užtektų, nebent yra dar kažkas pašonėj)?
Jis atrodo vulgarus ir nerūpestingas bei savo rūpesčius mėgstantis užkraut kitiems.
Kaip tu nori gyventi ateity - juk spręsti tau. Nei viena moteris nenusipelno būti koneveikiama, nemylima, laikytis priverstinio celibato ir dar klausyt begales priekaištų.
O kad sakė , kad pasikeis - daug kas daug ką sakyt gali. alkoholikai sako, kad nebegers, lovelasai- kad daugiau nebeis kairėn, o agresyvūs- kad čia paskutinis kartas, kai kelia ranką.
Negalima tikėt, kol nėra rezultatų į gerą pusę, kol nesimato pastangų realių.
Aš siūlyčiau dar kartą pasikalbėti ( jei myli ir dabar atrodo, kad sunku būtų be jo nepaprastai), o jei nėr pastangų - siūlyčiau sakyt viso gero tokiam.

Aciu labai. Bandysiu kalbeti dar siandien. Bet jauciu kad jis vel visa kalte suvers ant manes ir vel prades rekti ir pyktis. Del pinigu mane kaltins, del visko. Del iseidinijemo kartu jis man sako eik su savo draugem... O del sekso is vis nezinau, pastoviai visokie issisukinejimai, tai po darbo pavarges, tai velu ir t.t Nors jis sedi ir kalba telefonu visa diena, as irgi dirbu bet tikrai nesu tokia pavargus kad nenoreciau suartet siek tiek vakarais. Zinau kad jis kitos neturi, esu 100%, nes jis retai kur iseina o mes dirbam kartu tik skirtinguose aukstuose. Nu bet jis mane fiziskai atstumia Net negaliu paliest jo nakti, sako kad kutena ir t.t Tik verkt norisi. Ir man tikrai nereikia to del malonumo, nes as niekada nesu patyrusi o... su juo, as tiesiog noriu to artumo, noriu vel isitikint kad jis man vyras o ne draugas. As del to stygiaus labai atsalau... Ir kas labiausiai nervina kad kai kiekviena karta susipkstam jis man liepia kraustis daiktus ir vaziuot pas mama gyvent atgal, nors mes kartu mokam numa. Pirmus puse metu as nedirbau, o gaudavau siek tiek pinigu is savo koledzo ir mama prisidedavo, bet nuoma mokedavo jis. O dabar kai pradejau dirbt jis man sako kad mazdaug man reikes jam ilgai duot pinigus kad ismoketu tai ka jis ant manes isleido per ta laika kai nedirbau. O as nenoriu nervinti mamos. Ji zino koks jis yra ir noriu kad as gryzciau, bet as dar noriu pabandyt.

O ką jūs dar norit pabandyt?

Nezinau, noriu dar pasikalbet, noriu kad his suprastu kaip jauciuosi paskutiniu metu... gal kas nors iseis. Buvau pikta visa diena, nes siandien ryte jis mane idiote pavadino nes per velai persiunciau jam pinigus savo nuomos daliai nors jis manes pries savaite prase ir typo pas jis dabar bus bauda. Bet visa nekalbejau su juo poto, grizau is darbo ir iskart I Kita kambari atskirai, bet visas pyktis beveik nuslugo jau

O kas, jeigu jis to suprasti nenori?
Arba, irgi siekia būt suprastas kažkuria tai prasme...

nesupykit už atvirumą, bet bėkit nuo tokio vyro kuo toliau.. Jūs dar be vaikų gyvenat, o jau jis taip elgiasi.. manau, kad toliau bus tik blogiau.. jis Jus atvirai žemina, o Jūs jam nusileidžiat.. Bėkit kuo toliau.. iš pradžių bus sunku, po kiek laiko labai džiaugsitės tokiu sprendimu Sėkmės